... manau apie Twilight?
Manau, labai išsemta tema. Visgi ne visai. Nepamenu šiuo metu Twilight autorės pavardės, bet man tai nėra esmė. Žodžiu - pirmiausiai gerbiu ją už tai, kad mėgino (kad ir nesėkmingai), sugriauti mitologinius per amžių amžius susigulėjusius stereotipus apie vampyrus. Visi mes jau viską apie juos žinojom: jie žūna, jei persmeigi širdį kuolu, žudai sidabru, nubaidai česnakais, saulėje jie sudega, ir, žinoma, negali maitintis jau mirusiojo krauju.
Taigi, Saulėlydyje truputį kitaip. Vampyrai, pasirodo, gali gerti ir kitų rūšių kraują, kas be ko, į saulę išlindę jie blizga. Na taip, pastarasis sukurtas naujas bruožas neprilipo beveik niekam. Bet tai juk ir dėl to, kad mes jau taip pripratę prie sukurtos mitologijos.
Antras dalykas, kuris man patiko knygose, yra tai, kad ten labai daug gerai aprašytų dalykų. Man asmeniškai - tikroviškų iš psichologinės pusės. T.y., nepasiant to, kad Bela susitikinėja su vampyru, bet kai jie išsiskiria (kaip ir dingsta Belai labai laabai svarbus žmogus) labai tikroviškai aprašyta žmogaus kančia. Ir tiems, kurie tos knygos neskaitė, aš nieko nepapasakosiu ir niekuo neįtikinsiu. Ir nereikia.
Žodžiu, šiaip jau po to visa kas tiek knygose, tiek ir filmuose pamažu ir palaipsniui prastėja, bet dar įstrigusi viena vieta iš kažkurios filmo dalies, kur Bela vėl artimai susidraugauja su Džeikobu.
Turbūt tai ir viskas. Gražiai sukurta visa vilkolakių idėja, su ta gentimi, nuo seno augančia atskirai tarp miškų, kurioje kažkas keistai dedasi.
O dabar apie tuos kitus dalykus. Kai perskaičiau pirmąją knygą ir parsisiunčiau filmą, likau atvipusiu smakru. Buvo baisu ir nesuprantama, kaip iš tokios geros knygos liko toks š. Kadangi po to kažkada, mano nelaimei, teko žiūrėti antrąjį kartą, buvo jau geriau (matyt, čia kaip su kava, neskanu tik pradžioj?). Bet vis tiek. KAip su aktoriumi, su tuo žmogumi, vaidinančiu Edvardą, tai buvo mano pirmoji pažintis, o kadangi nieko apie jį nebuvau girdėjusi, nusprendžiau, kad aktorius jis tikrai nekoks. Klydau. Visi, kurie manot taip pat, pažiūrėkit filmą remember me. Na, bent jau mano nuomonė po kelių kitų filmų apie jį, kaip apie aktorių, akivaizdžiai pasikeitė. Na, o mergina vaidinanti Belą yra man visai įdomi aktorė, nepasakyčiau, kad nekokia, nors nepasakyčiau ir kad stebuklinga. Labai daug visame kame komercijos, holivudizmo, laimingų pabaigų.
Tad patiko realiai tik ta scena su Džeikobu, gal dar ta, kur Belą pirmoje dalyje užpuola piktas vampyras. Alisa, užtat, įstabiai sukurtas personažas, kaip ir Belos tėtis.
Tai tiek iš tiesų, nieko stebuklingo, daug komercijos, keletas mažų pasisekusių smulkmių. Amen.
P.S. šį įrašą ketinau rašyti kai perskaitysiu ketvirtą knygos dalį ir pažiūrėsiu ketvirtą filmą, bet aš tos knygos kažkaip nebeištvėriau. O dėl filmo - bus matyt.
Manau, labai išsemta tema. Visgi ne visai. Nepamenu šiuo metu Twilight autorės pavardės, bet man tai nėra esmė. Žodžiu - pirmiausiai gerbiu ją už tai, kad mėgino (kad ir nesėkmingai), sugriauti mitologinius per amžių amžius susigulėjusius stereotipus apie vampyrus. Visi mes jau viską apie juos žinojom: jie žūna, jei persmeigi širdį kuolu, žudai sidabru, nubaidai česnakais, saulėje jie sudega, ir, žinoma, negali maitintis jau mirusiojo krauju.
Taigi, Saulėlydyje truputį kitaip. Vampyrai, pasirodo, gali gerti ir kitų rūšių kraują, kas be ko, į saulę išlindę jie blizga. Na taip, pastarasis sukurtas naujas bruožas neprilipo beveik niekam. Bet tai juk ir dėl to, kad mes jau taip pripratę prie sukurtos mitologijos.
Antras dalykas, kuris man patiko knygose, yra tai, kad ten labai daug gerai aprašytų dalykų. Man asmeniškai - tikroviškų iš psichologinės pusės. T.y., nepasiant to, kad Bela susitikinėja su vampyru, bet kai jie išsiskiria (kaip ir dingsta Belai labai laabai svarbus žmogus) labai tikroviškai aprašyta žmogaus kančia. Ir tiems, kurie tos knygos neskaitė, aš nieko nepapasakosiu ir niekuo neįtikinsiu. Ir nereikia.
Žodžiu, šiaip jau po to visa kas tiek knygose, tiek ir filmuose pamažu ir palaipsniui prastėja, bet dar įstrigusi viena vieta iš kažkurios filmo dalies, kur Bela vėl artimai susidraugauja su Džeikobu.
Turbūt tai ir viskas. Gražiai sukurta visa vilkolakių idėja, su ta gentimi, nuo seno augančia atskirai tarp miškų, kurioje kažkas keistai dedasi.
O dabar apie tuos kitus dalykus. Kai perskaičiau pirmąją knygą ir parsisiunčiau filmą, likau atvipusiu smakru. Buvo baisu ir nesuprantama, kaip iš tokios geros knygos liko toks š. Kadangi po to kažkada, mano nelaimei, teko žiūrėti antrąjį kartą, buvo jau geriau (matyt, čia kaip su kava, neskanu tik pradžioj?). Bet vis tiek. KAip su aktoriumi, su tuo žmogumi, vaidinančiu Edvardą, tai buvo mano pirmoji pažintis, o kadangi nieko apie jį nebuvau girdėjusi, nusprendžiau, kad aktorius jis tikrai nekoks. Klydau. Visi, kurie manot taip pat, pažiūrėkit filmą remember me. Na, bent jau mano nuomonė po kelių kitų filmų apie jį, kaip apie aktorių, akivaizdžiai pasikeitė. Na, o mergina vaidinanti Belą yra man visai įdomi aktorė, nepasakyčiau, kad nekokia, nors nepasakyčiau ir kad stebuklinga. Labai daug visame kame komercijos, holivudizmo, laimingų pabaigų.
Tad patiko realiai tik ta scena su Džeikobu, gal dar ta, kur Belą pirmoje dalyje užpuola piktas vampyras. Alisa, užtat, įstabiai sukurtas personažas, kaip ir Belos tėtis.
Tai tiek iš tiesų, nieko stebuklingo, daug komercijos, keletas mažų pasisekusių smulkmių. Amen.
P.S. šį įrašą ketinau rašyti kai perskaitysiu ketvirtą knygos dalį ir pažiūrėsiu ketvirtą filmą, bet aš tos knygos kažkaip nebeištvėriau. O dėl filmo - bus matyt.
Komentarai
Rašyti komentarą