@ laisvadieniai

• Išlipti iš lovos. Padaryta!
• Įjungti skalbimo mašiną (žinoma, ne tuščią). Padaryta!
• Papusryčiauti (su Povilo pagalba, bet vis tiek). Padaryta!
• Prisėsti prie šio įrašo. Padaryta!
• Išplauti puodelius, sutvarkyti kambarį, bla bla bla..

Apsieisim ir su tuo, kas jau padaryta, kolei kas. Taigi, šį nuostabų laisvadienio rytdienį galėjau atsikelti, palįsti po šaltu dušu (ten, kas be ko, nusikeikti), apsimuturiuoti rankšluosčiu galvą (tiesa, šitą padariau išties, plaukam sveika džiūt natūraliai, visgi), įsijungti nešiojamą kompiuterį virtuvėje, pasidaryti kavutės ir meniškai, taip rašytojiškai sėsti prie to, ką dabar rašau. Ar, bent jau taip būna filmuose.

Atsikėliau, kambarys apjauktas kaip nežinau kas, bus pats metas rimtai susitvarkyti prieš važiuojant apžiūrėti lovos rėmų Domus galerijon. Kavos jau kurį laiką nebegeria, netraukia ir alkoholis, etc. Taigi šiaip ne taip išsiploviau galvą, pasitaisiau žalios arbatos, iš parduotuvės parnešė mišrainės (taip, po kelių dienų rimto darbo ir įmantraus maisto darbe, gaminti kol kas nesinori.)

Štai ir atėjau. 

Net nežinau, apie ką norėjau parašyti, tai dėstysiu kas šauna galvon (nes juk tikrai norėjau).

Žodžiu, teko apsilankyti tokioje vietoje, vadinamoje Goloka party. Tai tokie keistokliški, kaip aš vadinu, indiški tūsai  be svaigalų. Indiški skanumynai, scenelėje gieda/dainuoja mantras ir kirtanus (dar ne visai supratau, kuo jie skirias), viena moteriškė visus norinčius už simbolines kainas tatuiruoja chna, kita nuplaunamais dažais indiškai paišo veidelius, aprenginėja sariais. Aplink scenelę ant pagalvėlių susėdę dainuojantys žmonės (tuo jaučiausi truputį atskirta, tikrai galėjo parūpinti mantrų tekstų naujokams, norėjau prisidėti ir beveik nė velnio teisingai neišgirdau, išskyrus žinomiausiąją maha-mantrą.

Šiandien dar kažkaip netyčia pasiskaičiau apie juodos spalvos chna dažus, kurie guli ant mano kairės rankos riešo, pieštos apyrankės pavidalu šiuo metu, antrąsyk, manau, juodai laikinai tatuiruotei jau nepasirašyčiau, jausčiaus per daug pasaulio mačius. Pasirodo, juodos spalvos chna nėr tokie jau natūralūs, ir būna, kad daug baisių dalykų sukelia, mažų mažiausiai gali tapti alergiškas visokiem mum natūraliem dalykam: šampūnam, saulės kremam, etc.

Jokio poveikio kol kas nepajutau (ir ačiū Dievui, grįžusį iš darbo apklausinėsiu ir mylimąjį). Tai manau, kad šiuo vienu sėkmingu kartu ir apsiribosiu. O šiaip, buvo įdomus pasibuvimas, kad pritapt, mielai į dar vieną nueisiu, kad pagaliau kažkokį gryną įspūdį išsineščiau, nes dar nepavyko.

Niekaip neatsikratau vienos įkyrios programos kompiuteryje, iki pilnos laimės nedaug beliko, bet mano safe mode nepaleidžia pagalbinės ištrynimo programos, o, kaip supratau, nesafe mode negali jos atidaryti. Žodžiu, rimčiausi mano kada turėti programos ištrynimo (o gal neištrynimo?) reikalai. Gerai, kad nežalinga programa, tik vis painiojas po kojom ir t.t.

Prabylant apie vėl pamažu ryžėjančius mano plaukus, tai nieko daugiau negaliu pasakyt, tik kad obelis nuo obels, matyt, visgi netoli rieda, kaip ir Indrė nuo Indrės.

Ta proga džiaugiuosi radusi ko gero natūraliausius, kokie dažo, plaukų dažus, su kuriais daug nuoširdaus knisimosi, ir gali išgauti gana natūralią spalvą. O be to, ir kaina jų yra juokinga, kaip, negana to, skatinančių plaukų augimą ir gerą jų būvį. Taipogi chna dažai, tik jau skirti plaukams.

Beprotiškai pasiilgau Aikido (kaip ir AikidoŠiauliai klubo), tad nutariau, kad ilgesį metas žudyti, ir pirmadienį anksti iš ryto, manau, mėginsiu eiti į Sūkurio klubą Vilniuje pasibandyti, ar man patinka, ar galima pasidėrėt dėl kainų, ir nors visuomet negalvojau apie šį sprendimą, argumentuodama, kad tokios nuostabios vietos kaip Aikido Šiauliai nieks neatpirks, bet, matyt, ir pats Aikido, kaip dalykas, šaknis manyje įleidęs, nes dabar jau eičiau tiesiog ten kur miela, ir yra Aikido.

O be to, dabar ir buto kaimyną, ten einantį, turim.

Fotografuoju mintyse ir veiksmuose, jau galvoju pamažu apsirūpinti rimtesne fototechnika (močiutė turėtų įsiterpti šitoje vietoje ir sakyti: tai tada bent fotografiją studijuok). Poros savaičių bėgyje žada parvežti zenitą, muilinės atminties kortelė genda, manau, nusipirksiu naują, o kitą mėnesiuką gal ir atsidėsiu šiek tiek taupymui veidrodiniam fotoaparatui. Viskas greičiau, nei tikėtasi.

Ta proga, mačiau, ryt Vilniuje vyksta fotokonferencijos, apie jas galite sužinoti snap.lt

Manau, kad turbūt nepagailėsiu ir nueisiu. Bus daug komercijos, bet taip pat sužinosiu nemažai tiek apie techniką (reiks gi žinoti, kiek taupyti veidrodiniam), tiek pasisemsiu bent kažkokių žinių apie fotografiją, kurių kol kas pas mane mažai. Kol kas ieškojimai, jie įdomūs, atrandu daug, ieškau siela, ne protu. Bet taip pat yra labai daug kadrų, kurių norėčiau, bet tiesiog nesugebėčiau vien savo siela, be žinių, padaryti.

N-tąjį sykį dėkoju bičiuliams už nuostabius potyrius Kaune (tai buvo tikrai neseniai?), mielai nuvažiavau ir antrąjį sykį, kad ir trumpam.
Na ką, reiks keltis nuo kėdės, apsitvarkyti kambarį, išsiplauti indus. Galų gale, ne tiek ir daug to laiko iki pavakarės. Dar šį tą nuveikti norisi.

Namaste, mano draugai, mano broliai ir seserys.