...yra labai sunki ir diskutuotina tema. Turbūt ypač jei šiuo metu sėdi akropoly prie ledo arenos stiklo.
Bet štai kas: aš įėjau į tą velnio vietą ir sukdama joje ratus parašiau žmogui 24 sms ilgio žinutę.
Nes ėjau ir pasijutau pasirengusi paleisti nuoskaudą. Įžvelgti joje ir savo kaltės. Suvokti, kad dėl to, jog tau skauda, palikti kitą žmogų skausme ir paniekoj yra nesąžininga.
Nebūna vieno žmogaus konfliktų, vienas žmogus negali pats sau prieštarauti, būti savęs įspeistas į kampą, kad imtųsi priemonių.Jei kažkas įvyko, tame neabejotinai yra dviejų kaltės. Nesvarbu, kiek kurio.
Šiuo metu atleisti ir atsiprašyti man atrodo mažne tapatūs dalykai. Juk kenčia abi pusės. Nuoširdžiai atsiprašyti - tai paleisti tai, kas įvyko. Tai nereiškia, kad dėl to nustos skaudėti. Tai reiškia, kad Tu nustosi kaltinti kitą ir atsigręši į save. Tai reiškia, kad nuoskaudas pagaliau perlipo meilė, jei pasiryžai paleisti.
Kad kito sielos jausena vėl tapo svarbiau už vieną žodį ar poelgį. Ir taip mes augame.
Savyje mes užauginame baimę arba meilę. Ir tai daro įtaką kasdienos sprendimams. Tat nereiškia, kad, jei renkamės meilę, mes nušvintame, nebedarome klaidų ir nebeskaudiname. Tačiau tai reiškia, kad galiausiai priimsime sprendimus, vadovaudamiesi mūsų pasirinkta jėga.
Sakoma, kad suaugęs žmogus skiriasi nuo vaiko tuo, kad pribręsta atsiprašyti, net jei būta ne jo kaltės. Dėl santykių, dėl kito, dėl to, kad būtų geriau. Visuomet aklai tuo tikėjau.
O dabar man atrodo, kad konfliktas nekyla iš vieno asmens. Jis negali atsirasti be dviejų. Todėl atsiprašyti ir atleisti, paleisti - tai pripažinti, kad buvai neteisus keldamas savo ego viršum santykių ar kito žmogaus savijautos. Atsiprašyti tokiais atvejais - tai nustumti savo ego - kuris iš kažkur gavo teisę manyti, kad tu buvai visiškai teisus ir tave užsipuolė - į šalį.
Atleisti - tai nustoti save aukštinti.
Ir tai yra nuostabu.
Bet štai kas: aš įėjau į tą velnio vietą ir sukdama joje ratus parašiau žmogui 24 sms ilgio žinutę.
Nes ėjau ir pasijutau pasirengusi paleisti nuoskaudą. Įžvelgti joje ir savo kaltės. Suvokti, kad dėl to, jog tau skauda, palikti kitą žmogų skausme ir paniekoj yra nesąžininga.
Nebūna vieno žmogaus konfliktų, vienas žmogus negali pats sau prieštarauti, būti savęs įspeistas į kampą, kad imtųsi priemonių.Jei kažkas įvyko, tame neabejotinai yra dviejų kaltės. Nesvarbu, kiek kurio.
Šiuo metu atleisti ir atsiprašyti man atrodo mažne tapatūs dalykai. Juk kenčia abi pusės. Nuoširdžiai atsiprašyti - tai paleisti tai, kas įvyko. Tai nereiškia, kad dėl to nustos skaudėti. Tai reiškia, kad Tu nustosi kaltinti kitą ir atsigręši į save. Tai reiškia, kad nuoskaudas pagaliau perlipo meilė, jei pasiryžai paleisti.
Kad kito sielos jausena vėl tapo svarbiau už vieną žodį ar poelgį. Ir taip mes augame.
Savyje mes užauginame baimę arba meilę. Ir tai daro įtaką kasdienos sprendimams. Tat nereiškia, kad, jei renkamės meilę, mes nušvintame, nebedarome klaidų ir nebeskaudiname. Tačiau tai reiškia, kad galiausiai priimsime sprendimus, vadovaudamiesi mūsų pasirinkta jėga.
Sakoma, kad suaugęs žmogus skiriasi nuo vaiko tuo, kad pribręsta atsiprašyti, net jei būta ne jo kaltės. Dėl santykių, dėl kito, dėl to, kad būtų geriau. Visuomet aklai tuo tikėjau.
O dabar man atrodo, kad konfliktas nekyla iš vieno asmens. Jis negali atsirasti be dviejų. Todėl atsiprašyti ir atleisti, paleisti - tai pripažinti, kad buvai neteisus keldamas savo ego viršum santykių ar kito žmogaus savijautos. Atsiprašyti tokiais atvejais - tai nustumti savo ego - kuris iš kažkur gavo teisę manyti, kad tu buvai visiškai teisus ir tave užsipuolė - į šalį.
Atleisti - tai nustoti save aukštinti.
Ir tai yra nuostabu.
Komentarai
Rašyti komentarą