Toks, vat, komerciškas įrašo pavadinimas. Kodėl? Nes būtent apie tai ir noriu pakalbėti.
Pamenu, kai klasėje prasidėjo facebook'o bumas (buvau, regis, devintokė). Tada klasiokai pradėdavo apie kažką šnekėtis, o kadangi iš jų su manim mažai kas išties šnekėdavo, tai man kaip ir buvo nusispjaut.
Po to, klasės seniūnė gal, nepamenu, užsiminė apie tokią vietą, ir kažkaip įsiūlė man užsiregistruoti. Jau nepamenu, ką tiksliai ten veikdavau, bet akivaizdžiai nieko man įdomaus - jei jau pati nepamenu. Tada Facebook socialinis tinklas ėmė vis laabiau populiarėti ir populiarėti, ten buvo daug reklamų, žaidimų, ir visokių kitokių nesąmonių, ir aš draugiškai ir iš principo išsitryniau savo facebook'ą. Tuo metu jau turėjau asmeninį savo puslapį - blogą, mokėjau rašyti elektroninius laiškus geriausiai draugei (o vėliau ir tikrus, bet, regis, nei vieno taip ir neišsiunčiau), buvo skype, net one.lt kuria nelabai domėjausi. Man atrodo rimčiau depresuojantiem neformalam tuo metu jau veikė manogalerija.lt., jei taip pamenu adresą? Jei ne, kas nors pataisykit, jau pačiai įdomu. Regis, dabar tas puslapis jau užsidaręs. Ten galėjai sutikti išties įdomių žmonių, kurių daugumai nebuvo svarbu aptempta suknele papozuot prieš veidrodį ir nuotrauką įkelt. Kažkaip ten buvo vieta, kur galėjai padiskutuot rimtesnėm, ar tai gilesnėm temom, bet dabar galiu pasakyt, kad juk ne vietoje esmė. Apie soc.problemas gali padiskutuoti ir autobuse su ką tik sutiktu žmogumi, ir gana prasmingai. Tiesiog tuo metu ta tiesa į galvą nešovė.
Antrąsyk facebook'ą susikūriau juokais. Buvo naktis, sėdėjau prie kompiuterio, broliukas užmigdytas pasakų miegojo savo lovelėje kitam kambary, mama su draugu, regis, kažkur baliavojo (o ką, jie žmonės, jiem irgi reikia, o aš visgi irgi sesuo, brolį galiu užmigdyti :) ).
Pamenu, kad tuo metu susirašinėjau su jau tuomet mano buvusia labai didele simpatija, su kuria štai šįvakar ieškosim lovos rėmo. Ko gero, tuo metu jau rimtokai draugavom (nors Aras sako, kad rimti santykiai tai kai nei vienas šeimoje nesišypso, ir tai yra viena įsimintiniausių frazių, kokias esu gyvenime mačiusi, ir beveik dviese sugalvota), ir aš pasakiau, kad susikursiu Facebook'ą (toliau - fb, nes nusibodo rašyti), jei jame galėsiu užsidėti ištekėjusios už jo statusą. Mažų mažiausiai juokinga priežastis, kita vertus, vidury nakties, ir kikenant. Tad kodėl gi ne? Ir štai po kelių metelių pertraukos susikūriau.
Dabar mano fb puslapis turi nemažai draugų, jame dalinuosi savo blogo įrašais, įdomiais paveikslėliais, ten labai daug mano autorinių nuotraukų.
Dažnai matau, kaip draugai ten žaidžia žaidimus, spamindami bando laimėti loterijas (sekdama Jolitos pavyzdžiu išmėginti savo sėkmę ir aš buvau trumpam tuo užsikrėtusi), rašo "spausk like ir parašysiu ką apie Tave manau".
Man tas kažkaip dabar nebūdinga. Dabar man facebook - tai informacijos dalinimosi priemonė. Gal ir ne kokiu būdu ne kokioje atmosferoje ta prasminga informacija dalintis, kita vertus, ten yra daug žmonių, kuriems fb - tiesiog gyvenimas. Tad kodėl gi ne? Gal kitur jie tos informacijos niekuomet ir nepamatys.
Prieš dalindamasi visuomet pagalvoju, ar tai tikrai pakankamai prasminga, kartas nuo karto savo sieną apsitrinu nuo šiukšlių ir juokelių.
Dabar imsiu ir peršoksiu prie to, kas privertė mane parašyti ir visą šį įrašą - mano požiūrio į dalinimąsi.
Sklando gandai, kad Indrė facebook'e per daug reiškiasi. Matyt, puikuojasi savo nuotraukomis, blogo įrašais, kartais net įkelia kokią miniatiūrą.
Taigi, koks tas mano požiūris į dalinimąsi? Dalintis reikia. Taip, mano fotografija netobula, aš mokausi kiekvieną dieną. Ir visgi, jei atsiverčiate mano nuotrauką ir ji jums nepatinka, tai nereiškia, kad keliu ten kiekvieną šūdą, į kurį pataikiau paspausti fotoaparato mygtuką. Jei radote ten mano nuotrauką, vadinasi, ji man brangi. Galbūt joje man patinka spalvos, galbūt kompozicija. Jums tai patikti nebūtinai turi. Atmosfera, kampas, nesvarbu. Tai - mano būdas parodyti, kas man gražu, įdomu, prasminga, miela, o retsykiais - ir keista. Tai tie kampai, kuriais aš matau pasaulį, tos spalvos, kurios žavi mane.
O dar ir sako, kad žmogui žmogų taip sunku šiam pasauly suprasti - kodėl kiekvienam neprisidėjus prie to, kad būtų suprasti, galų gale?
Jei yra bent vienas žmogus, kuriam patiko įkelta nuotrauka, aš tuo džiaugiuosi. Juk menai tai toks dalykas -kažką žmoguje pakeisti, sušildyti, atgaivinti. Nesidedu didžiausiaja menininke, geriausiaja blogere, poete ar literate. Tiesiog dalinuosi tuo, ką galiu pasiūlyti kitiems. Ir nors manoma, manau, gana plačiai, kad tokia komercinė vieta, kaip facebook'as - tam ne pati geriausia vieta (ir tai, žinoma, kažkodėl kitiem automatiškai reiškia, kad Tu labai nori būt pripažintas), gal būtent todėl aš stengiuosi paversti ja daug geresne. Visgi, ten daug įdomių žmonių, neretai ir gerų fotografijų. Keistų, aktualių nuomonių. Ir tai didžiulė galimybė kažkuo pasidalinti.
Todėl grįžusi namo aktyviai peržiūriu savo dienos nuotraukas ir kažką įkeliu. Parašiusi įrašą pareklamuoju. Mano tikslas nėra išgarsėti, mano tikslas pasidalinti, kad ir kaip į tai būtų sureaguota. Ir nustokit skųstis apie mano elgesį mano artimiems žmonėms, nes tai aš ta, kuriai Jūs turėtumėt skųstis (jei šis įrašas dar ne viską jums paaiškino, galim išsiaiškinti iki galo) ir jie čia dėti tik tiek, kad jie mane pažįsta. Pažįstat ir Jūs, mielieji.
Pamenu, kai klasėje prasidėjo facebook'o bumas (buvau, regis, devintokė). Tada klasiokai pradėdavo apie kažką šnekėtis, o kadangi iš jų su manim mažai kas išties šnekėdavo, tai man kaip ir buvo nusispjaut.
Po to, klasės seniūnė gal, nepamenu, užsiminė apie tokią vietą, ir kažkaip įsiūlė man užsiregistruoti. Jau nepamenu, ką tiksliai ten veikdavau, bet akivaizdžiai nieko man įdomaus - jei jau pati nepamenu. Tada Facebook socialinis tinklas ėmė vis laabiau populiarėti ir populiarėti, ten buvo daug reklamų, žaidimų, ir visokių kitokių nesąmonių, ir aš draugiškai ir iš principo išsitryniau savo facebook'ą. Tuo metu jau turėjau asmeninį savo puslapį - blogą, mokėjau rašyti elektroninius laiškus geriausiai draugei (o vėliau ir tikrus, bet, regis, nei vieno taip ir neišsiunčiau), buvo skype, net one.lt kuria nelabai domėjausi. Man atrodo rimčiau depresuojantiem neformalam tuo metu jau veikė manogalerija.lt., jei taip pamenu adresą? Jei ne, kas nors pataisykit, jau pačiai įdomu. Regis, dabar tas puslapis jau užsidaręs. Ten galėjai sutikti išties įdomių žmonių, kurių daugumai nebuvo svarbu aptempta suknele papozuot prieš veidrodį ir nuotrauką įkelt. Kažkaip ten buvo vieta, kur galėjai padiskutuot rimtesnėm, ar tai gilesnėm temom, bet dabar galiu pasakyt, kad juk ne vietoje esmė. Apie soc.problemas gali padiskutuoti ir autobuse su ką tik sutiktu žmogumi, ir gana prasmingai. Tiesiog tuo metu ta tiesa į galvą nešovė.
Antrąsyk facebook'ą susikūriau juokais. Buvo naktis, sėdėjau prie kompiuterio, broliukas užmigdytas pasakų miegojo savo lovelėje kitam kambary, mama su draugu, regis, kažkur baliavojo (o ką, jie žmonės, jiem irgi reikia, o aš visgi irgi sesuo, brolį galiu užmigdyti :) ).
Pamenu, kad tuo metu susirašinėjau su jau tuomet mano buvusia labai didele simpatija, su kuria štai šįvakar ieškosim lovos rėmo. Ko gero, tuo metu jau rimtokai draugavom (nors Aras sako, kad rimti santykiai tai kai nei vienas šeimoje nesišypso, ir tai yra viena įsimintiniausių frazių, kokias esu gyvenime mačiusi, ir beveik dviese sugalvota), ir aš pasakiau, kad susikursiu Facebook'ą (toliau - fb, nes nusibodo rašyti), jei jame galėsiu užsidėti ištekėjusios už jo statusą. Mažų mažiausiai juokinga priežastis, kita vertus, vidury nakties, ir kikenant. Tad kodėl gi ne? Ir štai po kelių metelių pertraukos susikūriau.
Dabar mano fb puslapis turi nemažai draugų, jame dalinuosi savo blogo įrašais, įdomiais paveikslėliais, ten labai daug mano autorinių nuotraukų.
Dažnai matau, kaip draugai ten žaidžia žaidimus, spamindami bando laimėti loterijas (sekdama Jolitos pavyzdžiu išmėginti savo sėkmę ir aš buvau trumpam tuo užsikrėtusi), rašo "spausk like ir parašysiu ką apie Tave manau".
Man tas kažkaip dabar nebūdinga. Dabar man facebook - tai informacijos dalinimosi priemonė. Gal ir ne kokiu būdu ne kokioje atmosferoje ta prasminga informacija dalintis, kita vertus, ten yra daug žmonių, kuriems fb - tiesiog gyvenimas. Tad kodėl gi ne? Gal kitur jie tos informacijos niekuomet ir nepamatys.
Prieš dalindamasi visuomet pagalvoju, ar tai tikrai pakankamai prasminga, kartas nuo karto savo sieną apsitrinu nuo šiukšlių ir juokelių.
Dabar imsiu ir peršoksiu prie to, kas privertė mane parašyti ir visą šį įrašą - mano požiūrio į dalinimąsi.
Sklando gandai, kad Indrė facebook'e per daug reiškiasi. Matyt, puikuojasi savo nuotraukomis, blogo įrašais, kartais net įkelia kokią miniatiūrą.
Taigi, koks tas mano požiūris į dalinimąsi? Dalintis reikia. Taip, mano fotografija netobula, aš mokausi kiekvieną dieną. Ir visgi, jei atsiverčiate mano nuotrauką ir ji jums nepatinka, tai nereiškia, kad keliu ten kiekvieną šūdą, į kurį pataikiau paspausti fotoaparato mygtuką. Jei radote ten mano nuotrauką, vadinasi, ji man brangi. Galbūt joje man patinka spalvos, galbūt kompozicija. Jums tai patikti nebūtinai turi. Atmosfera, kampas, nesvarbu. Tai - mano būdas parodyti, kas man gražu, įdomu, prasminga, miela, o retsykiais - ir keista. Tai tie kampai, kuriais aš matau pasaulį, tos spalvos, kurios žavi mane.
O dar ir sako, kad žmogui žmogų taip sunku šiam pasauly suprasti - kodėl kiekvienam neprisidėjus prie to, kad būtų suprasti, galų gale?
Jei yra bent vienas žmogus, kuriam patiko įkelta nuotrauka, aš tuo džiaugiuosi. Juk menai tai toks dalykas -kažką žmoguje pakeisti, sušildyti, atgaivinti. Nesidedu didžiausiaja menininke, geriausiaja blogere, poete ar literate. Tiesiog dalinuosi tuo, ką galiu pasiūlyti kitiems. Ir nors manoma, manau, gana plačiai, kad tokia komercinė vieta, kaip facebook'as - tam ne pati geriausia vieta (ir tai, žinoma, kažkodėl kitiem automatiškai reiškia, kad Tu labai nori būt pripažintas), gal būtent todėl aš stengiuosi paversti ja daug geresne. Visgi, ten daug įdomių žmonių, neretai ir gerų fotografijų. Keistų, aktualių nuomonių. Ir tai didžiulė galimybė kažkuo pasidalinti.
Todėl grįžusi namo aktyviai peržiūriu savo dienos nuotraukas ir kažką įkeliu. Parašiusi įrašą pareklamuoju. Mano tikslas nėra išgarsėti, mano tikslas pasidalinti, kad ir kaip į tai būtų sureaguota. Ir nustokit skųstis apie mano elgesį mano artimiems žmonėms, nes tai aš ta, kuriai Jūs turėtumėt skųstis (jei šis įrašas dar ne viską jums paaiškino, galim išsiaiškinti iki galo) ir jie čia dėti tik tiek, kad jie mane pažįsta. Pažįstat ir Jūs, mielieji.
Komentarai
Rašyti komentarą