Furgonėlis Dangaus

    Filmas " Blue is the warmest color " (angliškas pavadinimas), " La vie d'Adèle - Chapitres 1 et 2 " (prancūziškai, originalas) - įstabus, naujausias režisieriaus  Abdellatif Kechiche  darbas, gimęs iš komiksų tipo knygos, kupinas įstabios   aktorių   Léa Seydoux bei Adèle Exarchopoulos darbas, su fantastiškai intymiomis kadruotėmis, nepaprastai įtraukiančiomis į filmo siužetą.     Nepaisant gana keisto pasirinkto pavadinimo anglų kalba (kaip fotografuojanti, niekaip negaliu sutikti, kad mėlynos spalvos kelvinai bent kuo gali pasirodyti šilti), filmas - vertas dėmesio.     Su šiuo filmu visai netyčia atšvenčiau jonines ir to nesigailiu. Tai vienas iš retų ne azijietiškų filmų, kurie gali sau leisti trijų valandų trukmę, vietomis prailgti tyčia, norint pabrėžti ilgo laukimo jausmą. Vienas tų filmų, kurie gali sau leisti atvirą diafragmą, visiškai išsiliejusį foną, fokusuojant į žmogų. Vienas tų filmų, kurie fantastiškai natūraliai ir intymiai įamžina v

    Šiandien sužinojau nekuklią žinią. Tokią labai nekuklią. Taigi Šiauliuose jau kurį laiką, tik ką pasitikslinau - du metus - veikė nuostabi vieta, kurią dauguma intelektualesnių šiauliečių buvo spėję pamėgti, prisijaukinti. Tai - knygynėlis, dailės galerija, kavinė "Sielai". Įsikūrusi priešais humanitarinį fakultetą, P. Višinskio gatvėje, kavinukė jau kurį laiką renginiuose nelabai sutalpindavo įeiti norinčius žmones, ir, galų gale, vis tiek užsidarė - darau išvadą: Šiauliai buvo nepajėgus išlaikyti tokios vietos. Ir dėl to labai gaila, bet tegu tai bent jau būna įkvėpimas visoms kitoms vietoms, kurios dar neatsidarė.     "Sielai" - tai tokia vieta, kur užėjęs mielai pasišnekučiuosi su savininku Gintaru ar prie baro stovinčia mergina (per visą knygyno darbo laiką jų dirbo bent dvi). Paklausi, ką naujo gavo. Kaip sekasi kūrenti pastatą. Ką skaito patys. Tokia vieta, kur nuolat groja gera muzika, kurios taip pasiilgstam nuėję į "Čili picą" ar "Pe

Na jau, neverskime lapų atgal. Nebent esame Japonijoje.

Šiandien visai netyčia užkliuvau už savotiškos sensacijos. Tai - trys prancūzai, labai gerai šokantys prancūzai. Bet gi daug žmonių šoka gerai. Kuo jie tokie ypatingi? Na, jie, kaip čia pasakius... Jie šoka su aukštakulniais. Yanis Marshall, Arnaud and Mehdi - trijų draugų trio, su Yanis Marshall (šokių mokytojo, beje) choreografija. Jų pasirinktos dainos ir judesiai - gana įdomūs, atsižvelgiant į faktą, kad visi šokėjai yra vyrai. Tačiau man tai nedaro jų nė mažesniais vyrais, nė ką prastesniais artistais - į tą choreografiją, kostiumus sudėtas geras milijonas laiko. Geras milijonas talento ir darbo. Į juos žiūrėdama radau savyje krūvą paradoksų - į taip šokančias moteris žiūrėčiau paprasčiau. Gal dėl to, kad visgi jos jau porą šimtmečių nešioja aukštakulnius, ir neskaitant baroko ir rokoko, vyrai neturėjo treniruočių? O galbūt dėl to, kad esu mačiusi daug gana panašių moterų šokių, tik daugumą be aukštakulnių?

Va ir nespėjau pamatyti, kaip puslapį peržiūri 7000-ąjį sykį, bet užklydau ties 7007, kas skamba visai kaip magiškas skaičius, dabar nutarsiu, kad čia bus laiminga diena ir visas gyvenimas, ypač tas laikas, kol geriu kavą ir už lango taip gražiai vėjuota. Kojinės padžiautos, nebėra ko vaitoti, geras tas gyvenimas. Tai tiek pasvarstymų 7007 tema. Agentas Furgonėlis dangaus 7007

Vakar, iš stoties važiuojant namo stotelėje kontrolė išlaipino geros nuotaikos vaikinuką, ant kurio marškinėlių didžiomis baltomis raidėmis švietė "Man trūko trijų taškų, kad galėčiau įstoti į licėjų". Taip, galvoju, tokius marškinėlius reiktų darytis tiem, kuriem pritrūksta balo iki nemokamų studijų, procento iki šimtuko ir panašiai. Iš tiesų tai baisiai geras būdas pažiūrėti į situaciją iš kito kampo, pasijuokti iš jos, o gal net ir ja pasididžiuoti - tų, kurie įstojo į licėjų, tikrai yra daugiau, negu tų, kuriems pritrūko trijų balų. Toks savotiškas unikumas. Dar iš geriausio draugo dovanų gavau mažytį androidinį tefloniuką ir dabar jau galėsiu leist savo sąskaitos pinegus labai nepatogiai sėdėt internete, ir, svarbiausia - snukiaknygėj . Valio! Duok die, man greit atsibos, nes su L-a-b-a-s rašyt esemes , skambint ir dar naršyt telefone - jau turtingųjų reikalas, o dėl nepatogaus naršymo keisti numerį gal net dar labiau gaila, nei tuos pinegus mokėti. Dar man itin patik

    "Iš modelio neištrauksi to, ko jame nėra" - ir ši frazė atsako man į porą metų klaustą klausimą: ar normalu yra fotografuoti žmogų taip, kaip tai neatitinka jo asmenybės?     Yra nuotraukos, kurios nesuskamba - kai matai, kaip nepatogiai žmogus jaučiasi toje pozoje arba vaidmenyje. Bet, kalbant apie vaidmenį, jeigu nuotrauka yra, jeigu ji kalba, nebelieka klausimo, ar toje nuotraukoje - tas žmogus. Sako, ten visai kita asmenybė. Tad iš dalies - taip, ten vaidmuo. Kita vertus, iš modelio asmenybės klodų tam vaidmeniui tikrai neištrauksi nieko, ko ten originaliai nebuvo. Nesukursi ir vietoje nepritaikysi. Tai adaptuotos, nuotraukoje išreikštos sąmonės ir pasąmonės dalys, kurios, net jei paprastai slepiamos, nerodomos ar net pamirštos - yra vietoje, drobėje, modelyje.

    Buvau pažadėjusi, kad sekantį rytą ims ir ateis antra įrašo dalis, bet ji ėmė ir neatėjo. Ką darysi, pasitaiko visko. (nuoroda į pirmą įrašo dalį - Pirma įrašo dalis ČIA )     Tą rytą aš maloniai pradirbau. Kaip pati susidaranti darbo grafiką, truputį dvejojau - gal užmigsiu arba numirsiu, gal nedirbti? Bet tokiais atvejais pastaruoju metu save jau pergaliu ir pastebiu, kad galiu ir ištveriu daugiau, nei maniau. Žodžiu, nuomonė apie savo sugebėjimus negali kilti, jeigu nėra kur tų sugebėjimų ištestuoti ir praplėsti.       Nežinau, ar gera mintis buvo palikti katei tą smilgą. Ryte turėjau išvalyti ir smilgą, ir visa kita, ką katė savo skrandyje su ta smilga iškrapštė. Kita vertus, ne veltui jos taip išsivalo nuo plaukų. Įsivaizduojat, kiek katės skrandy pūkų? Aš į jos snukį pasitrinu savuoju ir po to susiraukusi kaip velnias delnais valau veidą, genama tokio šizofreniško jausmo, kad mano veidas apaugo plaukais. O vaikyti, katė šito turėtų patirti daugiau.     Koncertas iš ties

Tik ką grįžau iš lauko, Kuriame susišaudymas, Rimtas susišaudymas iš dangaus pusės, Lašai varpo asfaltą kaip kulkos, Gerą dvidešimt metų ieškojau tų žodžių, Varpo asfaltą kaip kulkos, Stotelėje moterys išmaniai šnekasi, Varpo asfaltą kaip kulkos, Sako, tas susišaudymas truks iki vakaro, Stiklai apduję nuo karo. Kare nieko nebūna skaidraus. Ir taip iki vakaro.

    Negaliu nė mėginti įsivaizduoti, koks jausmas būtų gyventi su kūnu, kuris Tau atrodo svetimas, nesuprantamas, nepažįstamas. Tokia padidinta versija drabužio, kurį visuomet nešioji, ir kuris, matai, kad tau netinka, tačiau negali nusivilkti. Ir net jei nusivilktum, atrodo, kad niekas to nesuprastų, kad tas drabužis ant tavęs būti privalo, jis priklijuotas, kokį jį turi, tokį turi ir nešioti.      Visa, kas aplink tave - neigtų, kad tas kūnas tau netinka. Visa rodytų, kad taip ir turi būti. Ir artimiausiu metu toks žmogus ima jaustis arba labai labai sutrikęs - mat, vyksta didžiulis didžiulis psichologinis konfliktas tarp to, kas jaučiama ir kas matoma, arba žmogus turėtų imti kvestionuoti savo psichologinį sveikumą. Jei jau būtų pakankamo amžiaus.

    Šiandien galėčiau švęsti, švęsti tokius mažus dalykus, kaip "valio, šiandien atsiskaičiau ekonomiką" ir iki rugsėjo nebereikės ten vaikščioti. Ekonomika - toks dalykas, kurio pradmenis žmonės turėtų gauti bent 11 - 12 klasėje, gavau ir aš, bet iš mokytojo draugiškumo pamenu, kad mažai ką ten supratau, tik labai stengiausi. Todėl šiandien - apie pastangas.     Ekonomikai turėjom parašyti tokį rašto darbą, kuris tituliniame lape apibūdintas kaip "verslo idėjos pristatymas". Maniškis, su visokiausiom aplinkų rūšim, algom, produkto kaina užtruko, bendrai sudėjus, kokią kiaurą dieną darbo nuo 8 ryto iki 2val nakties, bet kadangi nebuvau labai durna, tai darbą dariausi daugiau mažiau žingsneliais ir paplušėti teko tik norint išsiaiškinti kainas, skaitmenizuoti duomenis, gulinčius sąsiuvinyje, ir tai neužtrukau daugiau pusdienio.     Tad šiandien atnešusi savo keliolikos puslapių darbą ir pristačiusi jį grupei pajutau labai ryškų kontrastą, su vienu asmeniu, turėjus

http://www.delfi.lt/vasara/naujienos/skaityk/liemenelei-tare-ne-ir-stipriai-pasigailejo.d?id=65020533 Esu lengvai šokiruota šio straipsnio. Tikriausiai dėl to, kad pati keletą metų veik nenešioju liemenėlių - be jų man patogiau, ir, kas be ko, sveikiau (statistiškai liemenėlės nešiojimas pakelia riziką susirgti krūties vėžiu apie 10%). Tai, kas mane liūdina ir šokiruoja - kad liemenėlės nenešiojimas yra laikomas provokacija, maištavimu. Iš straipsnio aprašymo galima susidaryti nuomonę, jog žmogus be liemenėlės - tai žmogus be išvis jokių drabužių viršutinėje savo kūno dalyje, nuogas vaikštantis gatvėje. Tas gana keista, nes dažniausiai nedėviu net drabužių su iškirptėmis, ir dauguma atveju sunku apskritai pasakyti, kada žmogus be liemenėlės. Psichologės komentaras, kad tam tikros kūno vietos saugomos mylimiesiems man tik patvirtina įspūdį: be liemenėlės - tai be drabužių apskritai, nes mat, Tu jau iššaukiantis ir jau tą savo krūtinę visiems rodai. Apie nuogą krūtinę po palaidine:

Jau kurį laiką kartas nuo karto girdžiu iš žmonių faktą, kad "a la" reikia į kavą dėti bent lašą cukraus, nes tada sveikiau, kažkaip geriau įsisavina. Tai nutariau paskirti valandžikę ir galiausiai vis tiek pavyko išsiaiškinti: nieko tas cukrus kavai neduoda galbūt žmonės klaidingai teigia, kad cukrus padeda įsisavinti kofeiną ir dėl to gaunama daugiau energijos, bet taip būtų tik dėl to, kad cukrus a.k.a gliukozė skaidoma organizme pati suteikia energijos, ir su kava tai niekaip nesusiję kalorijų atžvilgiu kava sveikiausia be cukraus ir pieno, dedantis nemažai abiejų rekomenduojama peržiūrėti savo dienos mitybą - tai yra rimta kalorijų bomba ir, žinoma, nieko nėra baisesnio už kavą su sirupu sveikesnis cukraus variantas lieka medus, kadangi su dirbtiniais saldikliais, kurie rinkoje dar, palyginti, jaunas produktas, visgi, kaip supratau, dauguma tyrimų - saldiklių nenaudai O dabar - skanios kavos!

Kai, pasidaryti pertrauką nuo rašto darbų, išeini į parduotuvę kavos ir ledų. parsineši ledų ir šiaip maisto ir užsikaitęs vandens suvoki, jog neturi kavos, nes, žinoma, nenusipirkai. Pirma mintis - atgal į rūbus ir parduotuvę, bet penktas aukštas... Antra mintis - gal visgi nenumirsiu aš be tos kavos? Nutari, kad nenumirsi, bet iš tiesų - nežinai.

švinta dangus už lango spengia tyla durų už šaižus baltas tvyksnis vienu metu persmelkia du nesusiję jutimai: vienas labiau išdidus, kitas labiau sugadintas, jausme, esi toks didingas - priverti klysti ir kristi tautas, priverti busti ir degti tvyro dangus už lango drioskia tyla durų už

    Mažne pats geriausias dalykas pasaulyje yra dušas. Žinau, mano geriausių dalykų pasaulyje sąrašas keičiasi greičiau, negu kai kieno - pirštais nebadysim - sąračas, o tai - jau didelis pasiekimas. Bet juk ir natūralu, kad sakau tai tik ką išėjusi iš dušo, kuris atgaivina ir grąžina, atneša atgal į ramią namų erdvę.     Šiandien, taip netikėtai, kaip gegužę ateina vasara - pala, ne taip ir netikėtai -, atsidūriau Domanto Razausko (ir) grupės koncerte "Tamstoje". Nepaisant stebuklingo bilieto "pastatymo" (Gabija, Tu esi spindulėlis, ačiū, kai būsiu turtinga - grąžinsiu), iš paskos sekęs egzistencialistinis klausimas buvo "ar įpusėjus koncertą palikti erdvę ir eiti balsuoti autobusų, ar pasilikti ir tikėtis kažkokiu būdu grįžti?". Kadangi aš šeštadienio ryte dirbu tik nuo devintos ryto, nutariau, kad žymiai nuostabiau buvo pasilikti. (Neklauskit, pati savim didžiuojuosi).

Juokinga, bet šį įrašą paskatino parašyti pats faktas, kad mano aplinkoje milijonai žmonių, kurie vienaip ar kitaip susiduria su plaukų pasikeitimų problemomis. Apie ką aš kalbu? Duosiu keletą vaizdžių ir abejingų nepaliekančių dialogų: - Galvoju nusikirpti plaukus. - Nekirpk, gailėsies!!! - Galvoju kirpti kirpčiukus. - Tau netiks, nekirpk, Tau taip labiau tinka. - Tau labiau tiko šviesi spalva.