Ar pastebėjote, jog visuomenėje paplitusi nuomonė, jog kai kurių žmonių vardai - "atsiprašau", "prieikit"...
Juokinga, bet į tai dėmesį atkreipiau šiandien, kai "iki" prie savitarnos kasų moteris paprašė pagalbos žmogaus, ant kurio nugaros užrašyta "klauskite, aš galiu padėti", kreipdamasi "mergaite".
Aišku, ta mergaitė buvo jau visa moteris, galvoje suskambėjo dialogo scenarijus: "aš ne mergaitė, aš "atsiprašau"." :D
Beje, aš dažniausiai renkuosi savitarnos kasas tada, kai turiu daug metalo. Kam erzinti tas vargšes darbuotojas? Jos dažniausiai ir taip labai surūgusios.
Kita vertus, liūdna, tačiau tokios kasos dar labiau didina atskirtį. Jau ir taip retas kuris pasisveikina su pardavėja (o dar ir pardavėjos ne visuomet atsako tuo pačiu!),o štai, dabar atskirties mašina dar sykį evoliucionavo. Nebendrauti parduotuvėje dabar - jau tūkstantį kartų lengviau.
Todėl kai išeinu į parduotuvę (ypač, jei viena) iš karto nutaisau šypsnį. Tai ne todėl, kad kabinčiau vyrus ar tikėčiaus kažko mainais. Jolita kadais pasakė "turi būti tuo pokyčiu, kurį nori išvysti" ir aš suvokiau, kad jau kurį laiką tai pasąmoningai darau.
Reikia juk kažkam nustoti rūpintis vien tik artimaisiais ir vienišai motinai padėti iš autobuso iškelti vežimėlį.
Ir aš pastebėjau, kad žmonės tikrai darosi draugiškesni. Anuokart kai su tortu rankose (ir galinga jo dėže) važiavau per pusę Vilniaus autobusu (visos sėdimos vietos buvo užimtos), viena moteris pasisiūlė palaikyti tortą (mat, ji sėdėjo), o vėleliau antroji užleido man ir mano tortui vietą.
Kodėl gi neišlipus iš tos vartotojiškos kultūros (kurios šūkis ""o kas man iš to?") ir nenusišypsojus parduotuvėje? Jie visi tokie užsiėmę, tokie susikrimtę, tokie pavargę...
Iš patirties žinau, kad kartais, kai nepažįstamas nusišypso, palieka tūkstantį kartų geriau.
Šypsokitės ir Jums atsišypsos (taip paprasta). Ir net jei nepamatysit to lūpose - tai dar nieko nereiškia.
Gyventi šioje visuomenėje - ne dėl pinigų, ne dėl karjeros, ne dėl naujų drabužių ar pripažinimo - tai yra tikras iššūkis, įnešiantis į gyvenimą prasmės.
P.s. jaučiu, kad pagaliau įveikiu savo "moterišką prigimtį" apsipirkinėti, suvokiu, ko nori mano išorė ir ko man išties reikia. Taip, vis dar noriu naujos suknelės, pasimatymo kavinėje, ilgų garbanotų ryžų plaukų. Bet panoriu ir nueinu toliau dirbti. Arba groti. Arba gyventi ;)
O ir Humanose jau vis dažniau dairausi ne drabužių, o knygų..
Juokinga, bet į tai dėmesį atkreipiau šiandien, kai "iki" prie savitarnos kasų moteris paprašė pagalbos žmogaus, ant kurio nugaros užrašyta "klauskite, aš galiu padėti", kreipdamasi "mergaite".
Aišku, ta mergaitė buvo jau visa moteris, galvoje suskambėjo dialogo scenarijus: "aš ne mergaitė, aš "atsiprašau"." :D
Beje, aš dažniausiai renkuosi savitarnos kasas tada, kai turiu daug metalo. Kam erzinti tas vargšes darbuotojas? Jos dažniausiai ir taip labai surūgusios.
Kita vertus, liūdna, tačiau tokios kasos dar labiau didina atskirtį. Jau ir taip retas kuris pasisveikina su pardavėja (o dar ir pardavėjos ne visuomet atsako tuo pačiu!),o štai, dabar atskirties mašina dar sykį evoliucionavo. Nebendrauti parduotuvėje dabar - jau tūkstantį kartų lengviau.
Todėl kai išeinu į parduotuvę (ypač, jei viena) iš karto nutaisau šypsnį. Tai ne todėl, kad kabinčiau vyrus ar tikėčiaus kažko mainais. Jolita kadais pasakė "turi būti tuo pokyčiu, kurį nori išvysti" ir aš suvokiau, kad jau kurį laiką tai pasąmoningai darau.
Reikia juk kažkam nustoti rūpintis vien tik artimaisiais ir vienišai motinai padėti iš autobuso iškelti vežimėlį.
Ir aš pastebėjau, kad žmonės tikrai darosi draugiškesni. Anuokart kai su tortu rankose (ir galinga jo dėže) važiavau per pusę Vilniaus autobusu (visos sėdimos vietos buvo užimtos), viena moteris pasisiūlė palaikyti tortą (mat, ji sėdėjo), o vėleliau antroji užleido man ir mano tortui vietą.
Kodėl gi neišlipus iš tos vartotojiškos kultūros (kurios šūkis ""o kas man iš to?") ir nenusišypsojus parduotuvėje? Jie visi tokie užsiėmę, tokie susikrimtę, tokie pavargę...
Iš patirties žinau, kad kartais, kai nepažįstamas nusišypso, palieka tūkstantį kartų geriau.
Šypsokitės ir Jums atsišypsos (taip paprasta). Ir net jei nepamatysit to lūpose - tai dar nieko nereiškia.
Gyventi šioje visuomenėje - ne dėl pinigų, ne dėl karjeros, ne dėl naujų drabužių ar pripažinimo - tai yra tikras iššūkis, įnešiantis į gyvenimą prasmės.
P.s. jaučiu, kad pagaliau įveikiu savo "moterišką prigimtį" apsipirkinėti, suvokiu, ko nori mano išorė ir ko man išties reikia. Taip, vis dar noriu naujos suknelės, pasimatymo kavinėje, ilgų garbanotų ryžų plaukų. Bet panoriu ir nueinu toliau dirbti. Arba groti. Arba gyventi ;)
O ir Humanose jau vis dažniau dairausi ne drabužių, o knygų..
Komentarai
Rašyti komentarą