Dabar ketvirta valanda dienos, ketvirtadienis, rugpjūčio dvidešimt trečioji. Ta proga pirmiausiai sveikinu šiandien startavusį mano mylimą meno festivalį SAULĖTOSIOS NAKTYS. Mielieji, kas dar galit, kraukit daiktus į bagažines (arba konteinerius, ir važiuokit be jų - netgi geriau) ir pūskit į Gataučius, 22 kilometrai nuo Šiaulių, pusiaukelėje tarp Šiaulių ir Joniškio. Juokinga festivalio kaina už tris dienas puikių emocijų, pažinčių, muzikantų, kurių paprastai vienas koncertas kainuoja brangiau, nei visas šis festivalis. Festivalyje jus pasitiks ir vietoje gaminamas šiltas ir nuostabus maistas (bent jau tikiuosi, kad ir šįmet taip bus), įvairių dalykų dirbtuvės. Žodžiu, visa, ką reikia pasakyti yra tik tai, kad ten nuostabu. Nevarkite ieškodami informacijos.
Kai pirmąsyk keliavau į šį festivalį, Mantas sako, va, ten ir ten bus festivalis. Aš kažkaip daugiau ir neklausiau. Žinote ką? Daugiau ir nereikia. Nuvažiuokit ir įsitikinkit.
Pastebėjau, kad mano įrašai darosi kažkokie Ražauskiški. Ir reti, žinoma, nes tuo metu, kai patiri, mažiausiai norisi kalbėti.
Nėra blogai, kad jie Ražauskiški. Žinau, kad tai, ką rašau yra tūkstantį kartų sakyta. Žinau kad dar tūkstantį kartų pasakyta ir bus. Tačiau juk niekam tai nekliudo. Galbūt kai kuriems topteli po tūkstantojo karto, kai kurie pataiko ant būtent šio įrašo, kai kuriems nesvarbu. Ir visa - gerai!
Jau pusdienis kaip be perstojo lyja ir šviečia saulė. Pusdienis Lynojimo ir Saulėjimo. Šiandien iškepėme bandeles su vaisiais ir itališką Focaccia duonelę su paprika, pomidorais ir alyvuogėmis. Man ji nesigavo tokia tobula kaip Nijolytės, bet irgi skanu. Balkonas skamba nuo Domanto ir Sauliaus youtube.com grojamo Lietaus kambario.
Šeštadienį Šiauliuose atlaikėme koncertą nuostabioje kavinukėje-dailės galerijoje-knygyne "Sielai". Su Gedu sudėjome labai daug savęs, manau. Man nuolat virpėjo kojos grojant metalofonu (visgi niekad viešumoj šito daikto nenaudojau, juolab koncerte), poroje vietų vos neužgrojau ko nereikia, poros vietų vos neužmiršau. Nežinau, kiek girdėjosi tylesnių mano dainų, kažkaip tikėjausi mažiau žmonių ir daugiau akustikos. Bet, kad ir su klaidelėmis, koncertą atlaikėm. Netgi apturėjom mylimo Domo vizitą, kad jau atvažiavo ankstėliau, o po to traukėme į POGO barą Šiauliuos, kur mes vizitavome jo paties solinį koncertą. Atėję vieton nusprendėme, kad ne tokioje vietoje tokį muzikantą. Ir žinote ką? Buvo nuostabu. Kaip kažkas ir rašė "Pogas tokios muzikos dar nematė". Labai panešėjo į draugo komentarą, kai jam parodžiau Domo "Tamsioji mėnulio pusė" pirmą nufilmuotą vaizdo įrašą po tosios dainos GIMIMO(ne parašymo, Domai ;) ). Ekrane sukosi lakstantys triukšmaujantys vaikai. Tuomet man atrodė, kad dėl to nesigirdi pusės dainos, o dabar atrodo, kad be to apsieiti tiesiog neišeina. KAd neturi būti visa tobula ir nušlifuota, tylu, be pašalinių garselių.
Domantui grojant PVM į sceną pradėjo plaukti čekiai :D
Tuo, manau, nuostabūs tokie koncertai. Viename su raktais pagrosi su Simu, kitame pasiųsi čekiuką... Jau gana ilgai vaikštinėju po Razausko ir jojo grupės/bičiulių/bendražygių (kaip bepavadinsi) koncertus, ir matau, kad maža kas kartojasi. Net jei visuomet būtų grojamos tos pačios dainos.
Mano draugė Rūta, kuri visuomet juokais zyzė, kad tegu Razauskas pats ateina pas ją į svečius, pagaliau gavo savo. Mes gavome ramius pašnekesius beveik be gyvos ir negyvos muzikos (kaip keista, pasirodo, po koncertų after-parčiai gali būt ir be muzikos, ir jie vis tiek mieli). Buvo labai gera ir mieguista, praktiškai visiems. Su Gedu dalijomės Emilę. Tokia miela nuostabi ilgaplaukė mergaitė.
Balkone stovi mano džiovinti sportbačiai. Jie atremti į sieną ir stovi beveik stačiu kampu sulenkti. Turbūt su jais bus nelengva.
Labai atsiprašau savo geriausiojo Vytenio, kad vis dar negrąžinau jam šlepečių iš po Girulių (nors ir Tu to neatsimeni!!!). Jos čia kažkaip užsiliko, o vienąsyk ir pravertė. O dabar su jom ir sėdžiu. Būtų gerai, kad primintum kada.
Taigi sėdžiu aš užvakar darbe ir geriu pilstomą girą (ji dieviška, apsilankykit, ukmergės g.220, Šeškinė). Ir matau, kad joje kažkas plaukioja. Ak, įkrito (ar įskrido) musytė. Taigi aš taip pasyviai žiūriu į ją, geriu (juk nenuodinga). Ji verčiant stiklinę juk vis tiek pasilieka kitoje pusėje.
(man atrodo, vėl beprotiškai lyja ir siaučia vėjai).
Tuomet pastebėjau, kad ji dar mataruoja kojytėmis. žiūriu kurį laiką. traukt netraukt, traukt netraukt. galiausiai pasidaviau, pagriebiau šaukštelį, ištraukiau su kiek įmanoma mažiau giros ir kol toji gaivaliojosi išnešiau į lauką, kur ji savo suglaustais šlapiais sparneliais ilgokai dar brūžino mano delną, kol nutarė, kad metas lipti ant žolės.
Kokie mes gyvenime pasyvūs, kol kažkas nėra labai labai svarbu mums patiems. Skruzdė nesvarbu, musė nesvarbu, bet juk visas gyvenimas susideda iš smulkmenų. Štai, ką tik šalia klaviatūros užmačiau vaikštant musytę.
Vakar į kepyklėlę buvo atėjusi senukų pora. Prasitarė, kad jam liko gyventi savaitė, gal dvi, kad jie taip ir vaikšto - iš vienos malonios vietos į kitą, kuria atsiminimus, bėga nuo tų minčių, mėgaujasi tuo, kas liko. Pasirodo, tie dalykai ne tik filmuose.
Vakar pripyškinau tiek nuostabių kadrų fotoaparatu. Šiandien juos keliant išsijungė kompiuteris ir štai jų nebėr. Nors kai pagalvoji, mėginsiu atkurti. Žodžiu, šiaip ne tai svarbiausia. Prisižiūrėjusi Domo turų nuotraukų taip užsinorėjau fotografuoti ir fotografuoti ir fotografuoti...... Va, atrodo, failus atgausiu. Kaip gera yra žinoti kompiuteriškų įmantrybių!
Balkone virvė jau baigia pasiekti žemę, kai nukabinta sunkiais skalbiniais. Juokinga, bet jei ją įtempsim, turbūt nugrius šaldytuvas. Žinot, mūsų balkone stovi senas šaldytuvas, už kurio rankenos pririšta skalbinių virvė.
Kai pirmąsyk keliavau į šį festivalį, Mantas sako, va, ten ir ten bus festivalis. Aš kažkaip daugiau ir neklausiau. Žinote ką? Daugiau ir nereikia. Nuvažiuokit ir įsitikinkit.
Pastebėjau, kad mano įrašai darosi kažkokie Ražauskiški. Ir reti, žinoma, nes tuo metu, kai patiri, mažiausiai norisi kalbėti.
Nėra blogai, kad jie Ražauskiški. Žinau, kad tai, ką rašau yra tūkstantį kartų sakyta. Žinau kad dar tūkstantį kartų pasakyta ir bus. Tačiau juk niekam tai nekliudo. Galbūt kai kuriems topteli po tūkstantojo karto, kai kurie pataiko ant būtent šio įrašo, kai kuriems nesvarbu. Ir visa - gerai!
Jau pusdienis kaip be perstojo lyja ir šviečia saulė. Pusdienis Lynojimo ir Saulėjimo. Šiandien iškepėme bandeles su vaisiais ir itališką Focaccia duonelę su paprika, pomidorais ir alyvuogėmis. Man ji nesigavo tokia tobula kaip Nijolytės, bet irgi skanu. Balkonas skamba nuo Domanto ir Sauliaus youtube.com grojamo Lietaus kambario.
Šeštadienį Šiauliuose atlaikėme koncertą nuostabioje kavinukėje-dailės galerijoje-knygyne "Sielai". Su Gedu sudėjome labai daug savęs, manau. Man nuolat virpėjo kojos grojant metalofonu (visgi niekad viešumoj šito daikto nenaudojau, juolab koncerte), poroje vietų vos neužgrojau ko nereikia, poros vietų vos neužmiršau. Nežinau, kiek girdėjosi tylesnių mano dainų, kažkaip tikėjausi mažiau žmonių ir daugiau akustikos. Bet, kad ir su klaidelėmis, koncertą atlaikėm. Netgi apturėjom mylimo Domo vizitą, kad jau atvažiavo ankstėliau, o po to traukėme į POGO barą Šiauliuos, kur mes vizitavome jo paties solinį koncertą. Atėję vieton nusprendėme, kad ne tokioje vietoje tokį muzikantą. Ir žinote ką? Buvo nuostabu. Kaip kažkas ir rašė "Pogas tokios muzikos dar nematė". Labai panešėjo į draugo komentarą, kai jam parodžiau Domo "Tamsioji mėnulio pusė" pirmą nufilmuotą vaizdo įrašą po tosios dainos GIMIMO(ne parašymo, Domai ;) ). Ekrane sukosi lakstantys triukšmaujantys vaikai. Tuomet man atrodė, kad dėl to nesigirdi pusės dainos, o dabar atrodo, kad be to apsieiti tiesiog neišeina. KAd neturi būti visa tobula ir nušlifuota, tylu, be pašalinių garselių.
Domantui grojant PVM į sceną pradėjo plaukti čekiai :D
Tuo, manau, nuostabūs tokie koncertai. Viename su raktais pagrosi su Simu, kitame pasiųsi čekiuką... Jau gana ilgai vaikštinėju po Razausko ir jojo grupės/bičiulių/bendražygių (kaip bepavadinsi) koncertus, ir matau, kad maža kas kartojasi. Net jei visuomet būtų grojamos tos pačios dainos.
Mano draugė Rūta, kuri visuomet juokais zyzė, kad tegu Razauskas pats ateina pas ją į svečius, pagaliau gavo savo. Mes gavome ramius pašnekesius beveik be gyvos ir negyvos muzikos (kaip keista, pasirodo, po koncertų after-parčiai gali būt ir be muzikos, ir jie vis tiek mieli). Buvo labai gera ir mieguista, praktiškai visiems. Su Gedu dalijomės Emilę. Tokia miela nuostabi ilgaplaukė mergaitė.
Balkone stovi mano džiovinti sportbačiai. Jie atremti į sieną ir stovi beveik stačiu kampu sulenkti. Turbūt su jais bus nelengva.
Labai atsiprašau savo geriausiojo Vytenio, kad vis dar negrąžinau jam šlepečių iš po Girulių (nors ir Tu to neatsimeni!!!). Jos čia kažkaip užsiliko, o vienąsyk ir pravertė. O dabar su jom ir sėdžiu. Būtų gerai, kad primintum kada.
Taigi sėdžiu aš užvakar darbe ir geriu pilstomą girą (ji dieviška, apsilankykit, ukmergės g.220, Šeškinė). Ir matau, kad joje kažkas plaukioja. Ak, įkrito (ar įskrido) musytė. Taigi aš taip pasyviai žiūriu į ją, geriu (juk nenuodinga). Ji verčiant stiklinę juk vis tiek pasilieka kitoje pusėje.
(man atrodo, vėl beprotiškai lyja ir siaučia vėjai).
Tuomet pastebėjau, kad ji dar mataruoja kojytėmis. žiūriu kurį laiką. traukt netraukt, traukt netraukt. galiausiai pasidaviau, pagriebiau šaukštelį, ištraukiau su kiek įmanoma mažiau giros ir kol toji gaivaliojosi išnešiau į lauką, kur ji savo suglaustais šlapiais sparneliais ilgokai dar brūžino mano delną, kol nutarė, kad metas lipti ant žolės.
Kokie mes gyvenime pasyvūs, kol kažkas nėra labai labai svarbu mums patiems. Skruzdė nesvarbu, musė nesvarbu, bet juk visas gyvenimas susideda iš smulkmenų. Štai, ką tik šalia klaviatūros užmačiau vaikštant musytę.
Vakar į kepyklėlę buvo atėjusi senukų pora. Prasitarė, kad jam liko gyventi savaitė, gal dvi, kad jie taip ir vaikšto - iš vienos malonios vietos į kitą, kuria atsiminimus, bėga nuo tų minčių, mėgaujasi tuo, kas liko. Pasirodo, tie dalykai ne tik filmuose.
Vakar pripyškinau tiek nuostabių kadrų fotoaparatu. Šiandien juos keliant išsijungė kompiuteris ir štai jų nebėr. Nors kai pagalvoji, mėginsiu atkurti. Žodžiu, šiaip ne tai svarbiausia. Prisižiūrėjusi Domo turų nuotraukų taip užsinorėjau fotografuoti ir fotografuoti ir fotografuoti...... Va, atrodo, failus atgausiu. Kaip gera yra žinoti kompiuteriškų įmantrybių!
Balkone virvė jau baigia pasiekti žemę, kai nukabinta sunkiais skalbiniais. Juokinga, bet jei ją įtempsim, turbūt nugrius šaldytuvas. Žinot, mūsų balkone stovi senas šaldytuvas, už kurio rankenos pririšta skalbinių virvė.
Komentarai
Rašyti komentarą