BROLIAMS
Visada
greta
Visuomet
sėji, kad aš
Gražiau
atrodyčiau.
Leki
paskui
Sustabdyti
Šitaip
greit netekėt
Nieko
nespėsiu
Visuomet
sieji
Nepalieki
nė gijos
Vėjui
nupūst
Nė
plauko
Žemei
atimt
Lašelio
vandens
Bet,
broli,
Ar
šitaip
Ko
nors iš Tavęs išmokau?
Ar
aš pagirdžiau Tavo medžius,
Tavo
samanas?
Sąmonę?
Tavo didžiulę esybę?
Įmesk
į mane akmenį
Kad
sužinočiau
Ar
jau galiu jį nugludinti
Savo
tėkme
Negaliu
savo tekėjimu
Netekėjimu
Netikėjimu
Žinojimu.
Ar
jau išteku
Į
didžiausią jūrą
Ar
jau išteku
Už
paties tobuliausio vyro
Už
paties savęs?
Švęs
krantai.
*
Pametėki
mane link žemės
Palenk
arčiau, aš
Šitaip
greitai teku
Pagirdykim
senelius
Pačius
save
Pagirdykim
Tobuliausiu
vynu
Duotu
tobulo vyro
Kuris
iš tikro ne vyras
Iš
tikro ne moteris
Mes
jį kasdien
Susitinkame
Kai
įsiklausom į upę
Į
žemės garsus
Augančias
samanas
Sniego
šnabždėjimą
Tavo
pečius ir akis
Bet,
broli,
Štai
aš stoviu
Ir,
broli,
Ar
ko nors iš Tavs išmokau?
Ar
gražūs
Manyje
akmenukai?
Ar
prateku juos?
Ar
ko nors
Iš
Tavęs išmokau?
Neturiu
su kuo lyginti
Bisa
pranyko
Liko
tik patys gražiausi vyrai
Patys
tyliausi vardai
Juos
pratekam vienumoj
Juos
upė pasiima.
Komentarai
Rašyti komentarą