Aš myliu savo darbą.
Šiemet baigiau gimnaziją ir nestojau universitetan. "Nestojai?", "kaip tai nestojai?"
Mes įpratę gyventi pagal kažkokius modelius, kuriuos reikia įvykdyti, ant kurių reikia uždėt varneles. Baigiau mokyklą dešimtukais, įstojau į ekonomiką, uždirbau milijoną, radau žmoną, susilaukėm vaikų, užauginom, auginom gerai, kad įstotų į perspektyvią specialybę ir išlaikytų mus senatvėje.
Būtent taip, manau, dauguma vaikų tampa suaugusiais, kurie nugyvena kažkieno kito gyvenimą. Ir būtent todėl tiek daug žmonių jaučiasi nepilni, nelaimingi, lyg kažko jų gyvenime trūktų. O jei aš nenoriu būt teisininkas? O jei man, pavyzdžiui, įdomu išvažiuot į Tibetą ir gyventi vienuolyne? Arba, jei mergaitei įdomu užuot mokiusis vaikščioti mažais žingsneliais, lankyti Aikido?
Tai nusikaltimas?
Nenorėčiau viso savo gyvenimo atiduoti tam, kad uždirbčiau daug pinigų. Jie kažkur akivaizdžiai dingsta, kai Tu miršti. Manau, yra svarbesnių dalykų. Padėti žmonėms, mokytis iš jų ir jiems netiesiogiai perduoti visa, kas gera, kiek tik išeina. Ne pinigais ir ne sofom, nes ne tat yra svarbiausia. Taikyti žmones, padėti jiems pažvelgti pro jų susikurtą modelį, į kažkur tolėliau ( o iš tiesų visai šalia) esančius dalykus.
Nuo tada, kai parašiau savąjį įrašą apie zapadlo dėsnį ir visokius kitokius su tuo susijusius dalykus, ėmiau labai stipriai pastebėti, kokią nuostabią įtaką man daro mano pastebėjimai: dabar tarsi kasdien susiduriu su dalykais, kuriuose jau pastebiu, kad galiu tobulėti. Išmokti kažko, tobulėti dvasiškai. Man pačiai tas tik įrodo, kad kiekviena sekundė išties galimybė išmokti. Kantrybės, dosnumo, atlaidumo, nuolankumo, visų kitų dalykų, kurių pusę kai kurie žmonės laiko "nesugebėjimu už save pastovėti", pavyzdžiui.
Juk yra svarbesnių dalykų, negu leisti klestėti savo ego. Kartais "nusižeminti" netgi nuostabu. Tuomet pastebi, kaip Tavo ego ir Tavo protas yra įpratę Tave valdyti, kaip jie jaučiasi nesaugiai ir nejaukiai tokioje situacijoje. Lygiai taip tai yra galimybė išmokti valdyti savo protą ir pašvęsti jį tik gerų emocijų ir minčių kūrimui, kas šioje visuomenėje nėra lengva. Gerai, jei to, ką pagalvoji, sugebi neištarti, bet visada yra kitas lygis: to negalvoti.
Nekurk nieko neigiamo. Visa prasideda nuo mūsų teisiančio proto. Kad ir kokioje situacijoje atsidurtum, gali kažko išmokti, netgi parodyti kitiems, kad visur galima kažko išmokti. Pamilti bet kokį įmanomą darbą, išmokti atlikti jį gerai ne dėl to, kad Tave įvertintų, o, kaip mažam sraigteliui, prisidėti prie didesnės už Tave sistemos veikimo. Sako, tada ir apdovanojimai iš aukščiau ateina :)
Budizmas moko, kad visa labai paprasta: yra priežastis, ir yra pasekmė. Manau, labai logiška ir aišku, niekas nepasiginčys. Vadinasi, Tu gauni tai, ko nusipelnai. Ir jeigu gavai juodą darbą, ir sugebėsi nemurmėti jį dirbdamas, o jam pasišvęsti, Tau bus atlyginta. Tikiu, kad iš gero valytojo net ir prastas bankininkas turi ko pasimokyti.
Kiek yra žmonių, kurie savo negatyviomis emocijomis ir išgyvenimais sau patiems ir visiems aplinkiniams kenkia! Žinoma, jie tą daro ne visai tyčia, jiems tiesiog neišeina kitaip, bet kodėl? Nes jie kažko nekeičia savo gyvenime. Nei darbo, nei požiūrio. Kažkas straipsnyje rašė, kad šiais laikais mes visi auginami būti karjeristais, o juk kai kuriems užtenka tokio paprasto darbo save realizuoti.
Prisirišame prie šio pasaulio propagandų išugdyto noro būti teisininkais, diplomatais ir visokio kitokio plauko milijonieriais, ir kartais netgi tik tam, kad uždirbtume pinigų. Kam Tau to reikia? Kodėl kažką darai?
Dauguma tokių troškimų sukoncentruoti į save. Gal kaip tik todėl jie ir neišsipildo? Ir kuomet tie mūsų norai neišsipildo, mes, kaip ir sako budizmas, kenčiame. Nėra blogai norėti būti teisininku. Bet kodėl Tu to nori? Ką Tu ir ką kiti gaus iš to? Ar turi svarią priežastį juo tapti? Kažkur pasakyta, kad jei kažkas iš tiesų gerai yra Tau, tuomet tai gerai bus ir visiems kitiems. Vagis nesukelia džiaugsmo kitiems, žudikas nesukelia, burbantis žmogus nesukelia. Tad ar jiem gerai?
Šiandien perskaičiau straipsnelį, kuriame buvo viena man labai svarbi frazė, kurią gyvenime žmonės labai pražiūri. Tad štai ji:
"Aš negavau nieko iš to, ko prašiau.
Aš gavau viską, ko man Reikia."
Manau, kad dauguma šių dalykų neskiriam. Aš noriu ilgų ryžų plaukų. Nereiškia, kad man jų reikia. Manome, kad jei gautume viską, ko norime, mes būtume laimingi. Tačiau kokie išties svarūs mūsų norai? Ypač tie, kurie susiję su laikiniausiais dalykais - materialiais ? Liūdim negavę mašinos, naujų batų, skrybėlės. Manau, kad jei šalia tų dalykų pastatytume savo draugus, mamas, draugišką ir ištikimą šunį, būtų aišku, kad nėr ko liūdėti. Jei šalia tų dalykų pastatytume saulėtekį.
Mes iššvaistome tiek daug laiko norėdami ir tiek daug jo, liūdėdami, kad mūsų norai neišsipildė. Bet pažvelk pro langą. Žmonių šypsenos, žvaigždės, staigūs lietūs. Tokie nuostabūs dalykai! O mes vis skubam ir skubam. Uždirbti daugiau pinigų, greičiau pabaigti darbo dieną, greičiau nueiti miegoti. O, ko gero, jei įsigilintume, galėtume savo gyvenimą paversti besitęsiančiu nesibaigiančiu malonumu, kuris tuo pačius padėtų nurimti visa kam aplinkui. Jei tik stabtelėtume ir sugebėtume susikoncentruoti į bet ką, ką darome.
Ką šiuo metu darai? kiek Tavęs yra čia ir dabar, o kiek svarsto, ką valgysi vakarienei? Apie ką dar galvojate skaitydamas šį įrašą?
Ką šiuo metu darai? Ar tai tik tavo, ar ir kitų labui?
Žodžiu, eilinįsyk parašiau štai tokį va minčių kratinį.
Baigiu mintimi:
Puikus būdas su visa kuo kovoti yra šypsotis.
Puikus būdas visa ką priimti - šypsotis.
Šiemet baigiau gimnaziją ir nestojau universitetan. "Nestojai?", "kaip tai nestojai?"
Mes įpratę gyventi pagal kažkokius modelius, kuriuos reikia įvykdyti, ant kurių reikia uždėt varneles. Baigiau mokyklą dešimtukais, įstojau į ekonomiką, uždirbau milijoną, radau žmoną, susilaukėm vaikų, užauginom, auginom gerai, kad įstotų į perspektyvią specialybę ir išlaikytų mus senatvėje.
Būtent taip, manau, dauguma vaikų tampa suaugusiais, kurie nugyvena kažkieno kito gyvenimą. Ir būtent todėl tiek daug žmonių jaučiasi nepilni, nelaimingi, lyg kažko jų gyvenime trūktų. O jei aš nenoriu būt teisininkas? O jei man, pavyzdžiui, įdomu išvažiuot į Tibetą ir gyventi vienuolyne? Arba, jei mergaitei įdomu užuot mokiusis vaikščioti mažais žingsneliais, lankyti Aikido?
Tai nusikaltimas?
Nenorėčiau viso savo gyvenimo atiduoti tam, kad uždirbčiau daug pinigų. Jie kažkur akivaizdžiai dingsta, kai Tu miršti. Manau, yra svarbesnių dalykų. Padėti žmonėms, mokytis iš jų ir jiems netiesiogiai perduoti visa, kas gera, kiek tik išeina. Ne pinigais ir ne sofom, nes ne tat yra svarbiausia. Taikyti žmones, padėti jiems pažvelgti pro jų susikurtą modelį, į kažkur tolėliau ( o iš tiesų visai šalia) esančius dalykus.
Nuo tada, kai parašiau savąjį įrašą apie zapadlo dėsnį ir visokius kitokius su tuo susijusius dalykus, ėmiau labai stipriai pastebėti, kokią nuostabią įtaką man daro mano pastebėjimai: dabar tarsi kasdien susiduriu su dalykais, kuriuose jau pastebiu, kad galiu tobulėti. Išmokti kažko, tobulėti dvasiškai. Man pačiai tas tik įrodo, kad kiekviena sekundė išties galimybė išmokti. Kantrybės, dosnumo, atlaidumo, nuolankumo, visų kitų dalykų, kurių pusę kai kurie žmonės laiko "nesugebėjimu už save pastovėti", pavyzdžiui.
Juk yra svarbesnių dalykų, negu leisti klestėti savo ego. Kartais "nusižeminti" netgi nuostabu. Tuomet pastebi, kaip Tavo ego ir Tavo protas yra įpratę Tave valdyti, kaip jie jaučiasi nesaugiai ir nejaukiai tokioje situacijoje. Lygiai taip tai yra galimybė išmokti valdyti savo protą ir pašvęsti jį tik gerų emocijų ir minčių kūrimui, kas šioje visuomenėje nėra lengva. Gerai, jei to, ką pagalvoji, sugebi neištarti, bet visada yra kitas lygis: to negalvoti.
Nekurk nieko neigiamo. Visa prasideda nuo mūsų teisiančio proto. Kad ir kokioje situacijoje atsidurtum, gali kažko išmokti, netgi parodyti kitiems, kad visur galima kažko išmokti. Pamilti bet kokį įmanomą darbą, išmokti atlikti jį gerai ne dėl to, kad Tave įvertintų, o, kaip mažam sraigteliui, prisidėti prie didesnės už Tave sistemos veikimo. Sako, tada ir apdovanojimai iš aukščiau ateina :)
Budizmas moko, kad visa labai paprasta: yra priežastis, ir yra pasekmė. Manau, labai logiška ir aišku, niekas nepasiginčys. Vadinasi, Tu gauni tai, ko nusipelnai. Ir jeigu gavai juodą darbą, ir sugebėsi nemurmėti jį dirbdamas, o jam pasišvęsti, Tau bus atlyginta. Tikiu, kad iš gero valytojo net ir prastas bankininkas turi ko pasimokyti.
Kiek yra žmonių, kurie savo negatyviomis emocijomis ir išgyvenimais sau patiems ir visiems aplinkiniams kenkia! Žinoma, jie tą daro ne visai tyčia, jiems tiesiog neišeina kitaip, bet kodėl? Nes jie kažko nekeičia savo gyvenime. Nei darbo, nei požiūrio. Kažkas straipsnyje rašė, kad šiais laikais mes visi auginami būti karjeristais, o juk kai kuriems užtenka tokio paprasto darbo save realizuoti.
Prisirišame prie šio pasaulio propagandų išugdyto noro būti teisininkais, diplomatais ir visokio kitokio plauko milijonieriais, ir kartais netgi tik tam, kad uždirbtume pinigų. Kam Tau to reikia? Kodėl kažką darai?
Dauguma tokių troškimų sukoncentruoti į save. Gal kaip tik todėl jie ir neišsipildo? Ir kuomet tie mūsų norai neišsipildo, mes, kaip ir sako budizmas, kenčiame. Nėra blogai norėti būti teisininku. Bet kodėl Tu to nori? Ką Tu ir ką kiti gaus iš to? Ar turi svarią priežastį juo tapti? Kažkur pasakyta, kad jei kažkas iš tiesų gerai yra Tau, tuomet tai gerai bus ir visiems kitiems. Vagis nesukelia džiaugsmo kitiems, žudikas nesukelia, burbantis žmogus nesukelia. Tad ar jiem gerai?
Šiandien perskaičiau straipsnelį, kuriame buvo viena man labai svarbi frazė, kurią gyvenime žmonės labai pražiūri. Tad štai ji:
"Aš negavau nieko iš to, ko prašiau.
Aš gavau viską, ko man Reikia."
Manau, kad dauguma šių dalykų neskiriam. Aš noriu ilgų ryžų plaukų. Nereiškia, kad man jų reikia. Manome, kad jei gautume viską, ko norime, mes būtume laimingi. Tačiau kokie išties svarūs mūsų norai? Ypač tie, kurie susiję su laikiniausiais dalykais - materialiais ? Liūdim negavę mašinos, naujų batų, skrybėlės. Manau, kad jei šalia tų dalykų pastatytume savo draugus, mamas, draugišką ir ištikimą šunį, būtų aišku, kad nėr ko liūdėti. Jei šalia tų dalykų pastatytume saulėtekį.
Mes iššvaistome tiek daug laiko norėdami ir tiek daug jo, liūdėdami, kad mūsų norai neišsipildė. Bet pažvelk pro langą. Žmonių šypsenos, žvaigždės, staigūs lietūs. Tokie nuostabūs dalykai! O mes vis skubam ir skubam. Uždirbti daugiau pinigų, greičiau pabaigti darbo dieną, greičiau nueiti miegoti. O, ko gero, jei įsigilintume, galėtume savo gyvenimą paversti besitęsiančiu nesibaigiančiu malonumu, kuris tuo pačius padėtų nurimti visa kam aplinkui. Jei tik stabtelėtume ir sugebėtume susikoncentruoti į bet ką, ką darome.
Ką šiuo metu darai? kiek Tavęs yra čia ir dabar, o kiek svarsto, ką valgysi vakarienei? Apie ką dar galvojate skaitydamas šį įrašą?
Ką šiuo metu darai? Ar tai tik tavo, ar ir kitų labui?
Žodžiu, eilinįsyk parašiau štai tokį va minčių kratinį.
Baigiu mintimi:
Puikus būdas su visa kuo kovoti yra šypsotis.
Puikus būdas visa ką priimti - šypsotis.
Komentarai
Rašyti komentarą