Furgonėlis Dangaus

Pyktis ir nerimas apima bangomis, ir pikta ant visko. Tuo metu nesinori matyti nieko, galutinai išbarsčiusio mano dieną į šipulius. Žinai, kad niekas nėra kaltas, bet negali nustoti kaltinti, kol tavo rankos drąsko žolę susiradus vieną atokesnių kampų psichikos centro teritorijoje. Su laiku imi ir pats bodėtis to žodžio - "psichiatrinėje". Dalinai gal dėl to, kad žmonėms tai kelia asociacijas su Skrydžiu virš gegutės lizdo, o bent jau dienos stacionare pusės to vis tiek nematau. Kas skaito šituos įrašus? Geras klausimas. Ar gali būt, kad yra žmonių, kurie po Skrydžio virš gegutės lizdo ir Girl, Interrupted , dėl kažkokios priežasties idealizuoja, romantizuoja psichiatrines ligonines? Galutinai suvoki, kaip tai būtų kvaila, kai po maksimaliai išbalansuotos grupinės terapijos, užėjus pykčio ir nerimo priepuoliui, tiesiog sėdi ant žolės ir nežinai, ką su savim daryti, o tavo mintys lenktyniauja (kol rašau šitą, fone girdžiu, kaip žmogus teigia matąs žmonių auras), dar kiek...

Vasaros 5 - milijono korpusų kompleksas su daug žolės ir medžių, ir keliomis pavėsinėmis. Ko gero tas milijonas korpusų yra kokie 11, plius keli administraciniai pastatai.  Ir katė. Šiandien sužinojau, kad ligoninės teritorijoje yra balta katė, kurią vadina Depresija. Nors ji ir neatrodo labai depresyvi, net priešingai, ypač tada, kai raitosi saulėje. (Žinau, kad kačių nuotraukos padidina įrašo populiarumą, tačiau nekelsiu nuotraukos, siekdama apsaugoti Depresijos teisę į konfidencialumą). Tam tikra prasme man tai įamžina, kad čia, prasilenkdami koridoriuose, mes visi žinom, kad su mumis ir tais, su kuriais prasilenkiame, kažkas negerai. Priešingai, nei visur kitur gyvenime, kur kartais įsivaizduojame, kad su savo problemom ir našta esam vieni, ir todėl apie jas niekas nešneka.

Aš ateinu. Priimamajame moteriškė plauna grindis. - Ko ieškot? - klausia manęs. - Priimamojo, turbūt, - sakau pasimetus, rankoj gniauždama siuntimą ir asmens dokumentą. Kadais, paauglystėje, sirgau depresija. Mano dokumentą paima, sako, palaukit, dar nėra gydytojų, prisėskit. Tada mano depresijos niekas negydė, tada tiesiog kažkaip sukausi, kažką veikiau, kol gaļiausiai su kitų žmonių pagalba išlipau iš duobės. Grįžta moteriškutė. - Jums ne ten, - sako, - gi parašyta, antras aukštas, išeisit, ir ten bus kitos durys. Giliai iškvepiu. Įkalbėjo. Išeisiu ir ten bus kitos durys. Jau vėlyvesnėj paauglystėje viskas buvo sustoję atgal į vėžes, iki pirmų labai paaugusio žmogaus krizių ir dilemų - kur stoti, ar įsikraustyti kartu su vaikinu, ir t.t. Jau tada žinojau, kad nepanešu stresų ir spaudimo. Egzaminai, patys savaime, anoks man ir tebuvo spaudimas, nes nusprendžiau niekur nestoti. Tačiau net kai būdavau minimaliai stumiama, spaudžiama, kreipiama artimųjų ar aplin...

Geriausias, pats geriausias iki šiol pavyzdys, padedantis kiek "įsipakuoti" į depresijos jauseną - mano gal prieš savaitę perskaitytas viename angliškame straipsnyje, todėl tą pastraipą dabar ir išversiu: "Depresija - ne kažkas, ką gali sąmoningai pasirinkti. Kai pasiklysti kažkur giliai miške, gali užtrukti laiko suprasti, kad pasiklydai. Dar kurį laiką labai lengva save tikinti, kad tik šiek tiek nuklydai nuo kelio, kad rasi kelią atgal jau bet kurią akimirką. Tuomet ateina naktis, ir vėl ateina naktis, ir vėl, ir tu vis dar neįsivaizduoji, kur esi. Kaip bebūtų skaudu pripažinti, ateina metas priimti faktą, kad iš kelio išklydai gerokai labiau, taip giliai miškan, jog net negali pasakyti, kurioje pusėje teka ar leidžiasi saulė. Tu nesirenki ten būti, bet tu negali rasti kelio atgal." Keletą kartų skaičiau tą apibrėžimą, dalinausi juo su keletu žmonių. Iš domėjimosi depresija laiko - kiek ja ir su ja susijusiais sutrikimais sirgo ar serga draugai, kiek ji m...

Nereikia ir sakyti, kad dauguma merginų mėgsta retsykiais įšokti į plačius marškinius, ypatingai namie ir sekmadieniais, arba kai taip jaučiasi. Lygiai taip, apdribę ir per dideli comfy megztiniai kartais yra absoliutus gėris, o kartais jie neprivalo būt xxl, užtenka to, kad vyriški. Jei mergina tuo metu su niekuo nesusitikinėja, kažkaip neteko matyti, kad jai kas nors priskirtų santykius pagal jos nešiojamų marškinių kilmę: susitikinėja su Humana, su geriausiu draugu, su pažįstamu, pas kurį nakvojo. BET jei mergina tuo metu susitikinėja, ir, neduok die, gauna marškinius iš savo geriausio draugo - tai yra didžiausia išdavystė, tai įaudrina vyrą be absoliučiai jokios logiškos priežasties - kaip man patvirtino keletas žmonių. Ir nesvarbu, kad žmogui, kurio drabužį nešioji, nejauti absoliučiai nieko romantiško, ar kad gavai tą drabužį kai per pūgą reikėjo eiti namo: tuo metu atleistina, bet, kai jau grįžti namo, tai, gink Die, daugiau neužsidėk.

- O mano plaukai dabar raudoni ir violetiniai. - Baik išsidirbinėti, būk normali mergička.* *paremta tikrais faktais     Kai pagalvoji, mano plaukai iš tiesų man sukelia nemažai nepatogumų. Štai, kad ir aną dieną, važiuojant autobusu, greta manęs pusę mano be galo ilgos kelionės sėdėjo penkiasdešimtmetė moteris. Įstabu, kad visą tą kelią ji neišleido nė garso, ir jau tą akimirką, kai jai reikėjo išlipti ir ji atsistojo - o aš tuo metu dar ir kalbėjau telefonu -, ji staiga taip pusiau man, pusiau ne man prabyla, autobuso gale keldama mažą šurmulį savo patarimais: - Keisk plaukus, keisk požiūrį, keisk santykius! Atsisuka į greta jos stovinčią merginą natūraliais plaukais, su ja pasišneka, ji palinkteli, vėl atsisuka, mane lygindama, ir kartoja nuo pradžių. Su tokiu šventu tikėjimu, kad šitie patarimai išsprendžia visas pasaulio problemas.  Bet tik kai jau jai reikia išlipti. Tik kai kalbu telefonu. Esu tikra, tai - ne sutapimų virtinė.

Vieta: Soul and Pepper, Gedimino 9 Laikas: '15 sausio 3-iosios vakaras, The Swing Cats koncertas Žiūriu į Eglę, ieškodama paties keisčiausio klausimo, kurį galima jai užduoti. Dešinės rankos alkūne įsiremiu į stalą, suneriu pirštus ir ant jų paguldau smakrą. Žvilgsnis tęsiasi. Fone groja beprotiškai geras džiazas. Vėliau tą dieną mane pakviečia šokiui, kurio metu Pavelas išdeda didžiulę kalbą, sveikindamas su gimtadieniu, pamoko kelių šokio judesių ir įteikia didžiulį šokoladą. Su karamele. Ak, ir vėl. Atrodo, tiek mažai žmonių nemėgsta karamelės, ir vis tieka aš turiu būti tarp jų. Bet kalba įstringa giliau, nei bet koks šokoladas. - Kas tau svarbiausia gyvenime? - klausiu jos, ji veik absurdiškai šypteli, po to nusijuokia.  - Nežinau, - nuoširdžiai taria, - ieškau. Kol aš ieškau kito pritrenkiančio, iš dalies jau banaliai pažįstamo, iš dalies iš tiesų kažką reiškiančio klausimo, ji vėl įremia savo žvilgsnį į mane: - O tau? - Žmonės.