Pyktis ir nerimas apima bangomis, ir pikta ant visko. Tuo metu nesinori matyti nieko, galutinai išbarsčiusio mano dieną į šipulius. Žinai, kad niekas nėra kaltas, bet negali nustoti kaltinti, kol tavo rankos drąsko žolę susiradus vieną atokesnių kampų psichikos centro teritorijoje. Su laiku imi ir pats bodėtis to žodžio - "psichiatrinėje". Dalinai gal dėl to, kad žmonėms tai kelia asociacijas su Skrydžiu virš gegutės lizdo, o bent jau dienos stacionare pusės to vis tiek nematau. Kas skaito šituos įrašus? Geras klausimas. Ar gali būt, kad yra žmonių, kurie po Skrydžio virš gegutės lizdo ir Girl, Interrupted, dėl kažkokios priežasties idealizuoja, romantizuoja psichiatrines ligonines?
Galutinai suvoki, kaip tai būtų kvaila, kai po maksimaliai išbalansuotos grupinės terapijos, užėjus pykčio ir nerimo priepuoliui, tiesiog sėdi ant žolės ir nežinai, ką su savim daryti, o tavo mintys lenktyniauja (kol rašau šitą, fone girdžiu, kaip žmogus teigia matąs žmonių auras), dar kiek greičiau už šviesą. Toks yra minties greitis, minties, sukeliančios jausmą, ypatingai ūmų, sukeliančios pyktį, nerimo ataką. Kartais jos tokios greitos, kad jas pražiūri, nepastebi visai, pastebi tik kad daužosi širdis ir sunku kvėpuoti, kad dreba rankos, kad visko ir visų nekenti, o labiausiai - paties savęs, už tai, kad sergi.
Būna, kad užtrunku valandą, kol nutariu, kad jau galiu eiti, nešdintis iš čia kažkur kitur apsimesti, kad dienos metu esu laisva dėl to, kad esu labai sėkmingas žmogus ir dirbu savo grafiku, kai realybėje kontempliuoju, kaip reiks iš ligos pašalpos susitaupyti buto nuomai.
Taip atrodė mano ketvirtadienis. Turbūt ir plika akimi aišku, kad nerašiau ilgiau, nei įprastai. Būtent dėl to, kad savaitė buvo žvėriškai, nežmoniškai sunki. Kupina įvairiausių antipatijų, svarstymo, ar mano pasirinkimas čia ateiti nebuvo labiau ydingas, nei geras, kiek labai terapijos gali būti nemalonios ir tuo pačiu - naudingos.
Kai sergi gripu, su pakilusia temperatūra, turi priežastį nesikelti, turi priežastį nesitvarkyti daugiau, nei tau reikia išgyvenimui. Kai sergi psichikos liga - tokiu labai ilgu, chronišku ir plika akimi nematomu psichikos gripu -, būna, kad net nutuokdamas save sergantį, kartais tai pamiršti, ir išsikeli standartus sau, kaip sveikam žmogui. Ir tada muši save už tai, kad tu, toks nenormalus, tokių normalių standartų negali išpildyti. Tai yra vienas baisiausių dalykų, kuriuos darome. Jau ir taip gulim ant žemės, ir dar tas antras "aš" priėjęs iš šono spardo gulintį, užuot leidęs atsikelti. Užburtas ratas, iki kol kažkuris per daug pavargsta ir išeina. Geras klausimas - kuris.
Aišku, tai anaiptol nereiškia, kad gali vien ta diagnoze teisintis, ir amžinai nieko nedaryti. Jei kiek nukrenta temperatūra, gali apsitvarkyti. Jei sirgsi gripu, ir nieko nedarysi, pasitaiko, labai ilgai sergant, nors, regis, niekas nesikeičia, atsiranda komplikacijos. Aha, tau gripas. O ką tu darai dėl to? Galiu tada sau atsakyti, kad vaikštau į dienos stacionarą. Net jei dalis veiklų atrodo ne tai, ko man reikia, net jei seselės valgykloj labai nemaloniai skubina valgyti, tarsi į mus to maisto būtų galima prikišti, kaip skubą žmonės prie kasų kiša pirkinius į maišą. Ten, kur ir taip jautiesi nepriklausantis (nors parodykit man žmogų, kuris jaučiasi priklausąs psichiatrinėj) nemalonu jaustis nepageidaujamam, kai kokia nors terapeutė tarsi užsimiršusi, iš savo mokyklos mokytojos charakterio (plika akimi gali matyti tuos, kurie tikrai dirba mokykloje) drebia ką nors priekaištaujančio ("ir taip jau turit žinot, kad iš šitos spintelės imti!"). Supranti, kad galbūt čia ateina žmonių, kuriems logiška šnekta neišaiškinsi ir reikia prižiūrėti tvarkos. Bet per tas terapijas mes, suaugę žmonės, kartais darydami dalykus, kurie mus ištraukia iš mūsų surambėjusių odų ir komforto zonos, esame irgi labai jautrūs. Mes, atėję į terapijas, į muzikos, dailės, judesio ir t.t. grupines terapijas, tarsi nusirengiame. Paliekame visus drabužius už durų ir mokomės save ir kitus priimti nuogus, kas, žinoma, nėra lengva.
Tą ketvirtadienį dar nežinojau (toks keistas nežinojimas to, kas, atrodo, yra savaime aišku), kad bet kada kilus didesnėms abejonėms ar sunkesniam momentui, galiu ateiti pas savo psichiatrę, be tų kas savaitę tik valandą trunkančių psichoterapijos sesijų. Tam tikra prasme - nežinojau, bet atrodo logiška. Jei abejoji, kaip apskritai - arba tave - veikia gydymas, eini pas gydytoją. Arba jei negerai.
Galbūt dėl to, kad esant šitam korpuse man apskritai nepriklauso individualios psichoterapijos sesijos, tačiau vis tieka jas gaunu, kad ir trumpas n all, atsiranda kažkoks kompleksas, gydytojo darbo ir laiko taupymas žinant, kad jis ir taip neturėtų daryti to, ką dėl tavęs daro.
Šiandien per šokio ir judesio terapiją pagaliau pirmąsyk šokome. Prisiekiu, galvojau, kad ta diena niekada neišauš. Ir be galo džiaugiuosi, kad daviau veikloms, dalinai dėl antipatijų, dalinai šiaip, antrą šansą, kai jau buvau jomis, arba savimi jose, nusivylusi. Sako, ką siūlo, reikia imti, ir nors ne visada sutinku su tuo, atėjau čia su požiūriu kad dabar turiu ligonlapį ir laisvą grafiką, ir bent pamėginsiu viską, ką man siūlo, t.y. kas man pačiai arba kitiems iš šono atrodo, kad man gali būti naudinga.
Tas raktinis žodis pabandyti. Toks neįpareigojantis, ir tik sąžinės reikalas, kiek kartų tu leisi sau kažką bandyti prieš pasiduodamas. Kartais pasiduoti yra gerai. Kartais žmonės būna alergiški antibiotikų tipui. Svarbu nenurašyti visų egzistuojančių vaistų ir bandyti vėl.
Kartais svarbu atsiminti, kad ne visi vaistai, kaip ir veiklos, veikia iškart. Kad kažkas gali atrodyti svetima. Pavyzdžiui, vienintelis menas, su kuriuo nedarau NIEKO iš didžiosios raidės, yra dailė. Bet iš visų terapijų ta, mažiausiai tiesi, ta, kur mažiausiai reikia kalbėti su kitais ir daugiausiai - su savimi, man ima ne tik labiausiai patikti, mat, ne visuomet ten esti malonios emocijos. Ji, kaip valanda laiko piešimo klasėje, ima atrodyti kaip vienas naudingiausių ten man galėjusių nutikti dalykų.
Pažinti save ir savo emocijas, išmokti jas įvardyti ir išreikšti - tai pirmas dailės, muzikos, judesio terapijos tikslas. Ne pagyti, visi mes ten esame dėl skirtingų priežasčių, visi su savo, ir kai kurie - labai šokiruojančiomis istorijomis. Mus vienija tai, kad visiems yra stipriai pakilusi temperatūra, kai kuriems pakyla sezoniškai, kai kurie pirmą sykį taip serga, kai kurie mėgina ją nusimušti metų metus, ir ji sugrįžta. Čia mes mokomės sau susirasti vaistus patys, su gidavimu žmonių, kurie žino, ką daro, kai mes patys nežinome. Pasiimti įgūdžius sau, išmokti reikšti emocijas ir mintis sveikiau ir mažiau destruktyviai.
Apie tokius dalykus, kaip psichikos problemas, norisi rašyti kaip apie gripą jau ir dėl to, kad skyriuje yra nemažai žmonių, kurių artimieji ar draugai teigia, kad ligas jie išsigalvoja, įgyja iš gero ar per gero gyvenimo. Ypatingai Lietuvoje, kur anksčiau tokios ligos "neegzistavo", norisi duoti analogijų, kurias ir pats sau gali priminti, kai reikia save pakelti arba duoti sau pagulėti, pailsėti, bet ne save spardyti.
Kai išeisiu, žinau, tai nereiškia, kad man niekada nebekils temperatūra. Turbūt, retsykiais pakils iki aukštybių, ir mane kur nors suims didelė panika. Bet greičiau nukris, ir ne taip dažnai sukils. Tie, kurie ten, už tvoros, eina į darbus ir mokyklas, ir visas kitas veiklas, skuba į parduotuves. Aš netikiu, kad jie visi niekada neserga. Labai retai esti žmonių, kurie visuomet su savimi gerai susitvarko. Tikiu, kad ir jiems kartkartėm pakyla temperatūra, galbūt - ne taip greitai, ne taip aukštai. Galbūt tuomet jie tai greit pastebi ir ieško vaistų. Ir randa. Ir jei randa, aš labai už juos džiaugiuosi, ir visiems to linkiu. Pastebėti mažus dalykus ir ieškoti, kaip juos tvarkyti, kad nereiktų vieną dieną mesti pusės gyvenimo, kad ir tik šešioms savaitėms.
Bet tiesa yra ta, kad tai pat ten kažkur yra žmonės, kurie karščiuoja. Kliedi. Arba galbūt turi 37.5 temperatūrą, bet ji niekada nenukrenta ir jie neįsivaizduoja, kad galima gyventi su 36.6. Kurie kartais ir patys mano, kad išsigalvoja. Kai kurie - kurie žino, kad serga, bet yra praradę viltį mėginti. Pastebėkime juos, padėkime jiems, kad nekiltų mintis ar ranka pasiimti ligonlapį nuo paties gyvenimo. Geriau perdėti žmogaus ligą, nei manyti, kad jis neserga išvis. Lygiai taip greitosios pagalbos mašinoje į priimamąjį dažnai atveža ir ne visai skubius atvejus - dėl nenoro rizikuoti. Nes gyvybės yra svarbios. Kad ligos, kurias išsigalvoja, yra realios, galime suprasti tada, kai katedros aikštėje ant žemės atsigula daugybė žmonių, norėdami iliustruoti, kiek žmonių kiekvienais metais pasiglemžia tas plika akimi nematomas gripas. Tūkstantį.
Jurgitos Jurkutės kalboje apie savižudybes, paklausus, kiek žmonių yra su jomis susidūrę, ranką pakelia bene visa salė. Tai - vienas graudžiausių dalykų, kuris gali nutikti visuomenei. Ir tik mūsų rankose yra raktas, kaip tai ištaisyti, kiekvieno raktas - labai savitas. Aš dalinuosi gydymo būdais ir stigmomis, kažkas kitas apkabina savo draugą. Ir visa tai yra svarbu. Tai gali atrodyti kasdieniška ir nereikšminga, bet kažkam tai yra priežastis vėl bandyti.
Ir pabaigai - kadangi kažkaip šį įrašą visgi reikėjo pavadinti, įdomus faktas: jei esi dienos stacionare, ir, pavyzdžiui, susergi. Na, kad ir gripu. Tada turi paskambinti ir pasakyti, kad sergi, ir kelias dienas nebūsi. Nes ligonlapį pasiimti nuo ligonlapio jau kažkaip...
Komentarai
Rašyti komentarą