Kas per, kur, kodėl, ir kas su tavim negerai? (Stacionaro istorijos, įžanga)

Aš ateinu. Priimamajame moteriškė plauna grindis.
- Ko ieškot? - klausia manęs.
- Priimamojo, turbūt, - sakau pasimetus, rankoj gniauždama siuntimą ir asmens dokumentą.

Kadais, paauglystėje, sirgau depresija.

Mano dokumentą paima, sako, palaukit, dar nėra gydytojų, prisėskit.

Tada mano depresijos niekas negydė, tada tiesiog kažkaip sukausi, kažką veikiau, kol gaļiausiai su kitų žmonių pagalba išlipau iš duobės.

Grįžta moteriškutė.
- Jums ne ten, - sako, - gi parašyta, antras aukštas, išeisit, ir ten bus kitos durys.
Giliai iškvepiu. Įkalbėjo. Išeisiu ir ten bus kitos durys.

Jau vėlyvesnėj paauglystėje viskas buvo sustoję atgal į vėžes, iki pirmų labai paaugusio žmogaus krizių ir dilemų - kur stoti, ar įsikraustyti kartu su vaikinu, ir t.t.
Jau tada žinojau, kad nepanešu stresų ir spaudimo. Egzaminai, patys savaime, anoks man ir tebuvo spaudimas, nes nusprendžiau niekur nestoti. Tačiau net kai būdavau minimaliai stumiama, spaudžiama, kreipiama artimųjų ar aplinkinių, dedama į kažkokį rėmą, iškart sukniubdavau nuo to, man šiurpą varančio jausmo.

Kitos durys išties nesunkiai matomos, užkopiu į antrą aukštą, įlendu į vieną patalpą, tiesiu siuntimą.
- Turbūt jau čia, - sakau.
- Psichikos dienos stacionaras,- vėl kreipia mane, tam ir tam kabinete.
Išeinu, įeinu. Sako, patekau čia. Pagaliau, aš sugebėjau nebepasiklyst koridoriuj!
- Bet jūs pas mus neregistruota, pas mus eilės...

Man beveik pakerta kojas. Aš jau spėjau pranešt darbo vadovui ir keletui te esančių žmonių, kad manęs ilgėtis reiks šešias savaites. Prisidrįsau mamai papasakot apie savo panikos atakas ir ribinės asmenybės bruožus. Aną savaitę abu su vaikinu, atskiru metu, skambinom ir mums telefonu patvirtino, kad dabar nėra eilių ir galima tiesiog ateiti. Pavyzdžiui, pirmadienį. Taip ir padariau.

Moteris skambina kitam terapeutui, pasiklausti, ar netyčia nesu registruota pas jį, bet aš jau suprantu, kad viskas eina velniop, mat tuomet, telefonu, niekas nė neklausė mano vardo ar panašiai, tiesiog išdėstė, kad galima ateiti.

Priimti sprendimą lankyti dienos stacionarą nėra lengva. Ypatingai, jei tau tuo metu sekasi darbe ir jis patinka, ir kolegos yra tiesiog įkvepiantys personažai. Dingti iš kažkur šešioms savaitėms, visai pakeisti savo rutiną, eiti pasakotis viešai ir privačiai apie tai, kaip jautiesi ir ko nemoki, reikalauja kurio laiko nuspręsti.

Tiesa yra ta, kad yra nemažai sutrikimų, kuriems vaistai mažai ką gali. Jie gali tave "pataisyti" emocionaliai, paversti stabilesniu, bet jei nemoki tvarkytis su dalykais ir reikšti dalykų, jie to tavęs ir neišmokys, tam yra terapija. Kaip sako mano psichiatrė, visiškai sveikų žmonių nėra, geriausiu atveju esame neurotikai ar panašiai, tiesiog kai kuriems jų problemos ir būdas gyventi trukdo mažiau, nei kitiems.

Kita tiesos dalis yra ta, kad terapiją gauti Lietuvoje yra be galo sunku. "Nuo valstybės" priklauso bene vos keletas sesijų su psichologu, o psichoterapija pati savaime yra pagrįsta santykių tarp terapeuto ir paciento statymu. Kokie ten gali būti santykiai per kelias sesijas? Jūs patys galit pasakyti, pagalvoję, apie ką šnekat su trečią kartą sutiktu žmogum.

Visa kita yra mokama. Esat laisvi tik ateiti pas psichiatrą paprašyti siuntimo arba vaistų. Deja, vaistai adaptacinių sutrikimų dažniausiai negydo. Tokios - ir mano problemos.

Tad vienintelė intensyvesnė terapija, kuri yra prieinama, iš dalies atima iš tavęs dalį gyvenimo - tai yra dienos stacionaras. Galų gale, jei artimu metu niekas nepasikeis Lietuvos, kaip valstybės, požiūryje į psichikos sveikatą, dėl šito įrašo ligos istorijoje aš daugiau mokėsiu už draudimą ar paskolą, nes nepaisant to, kad žmonės, kurie išmoksta tvarkytis su problemomis, yra gerokai stabilesni už tuos, kurie jas slepia, valstybei kol kas vienodai į šitą faktą net priešingai - tokie žmonės, kaip aš, priskiriami didesnės rizikos grupei neišsimokėti arba susižaloti sveikatą.

Ir tada aš suvokiu, kad mane dezinformavo. Neklaikiai, suaugusiųjų pasaulyje. Pakankamai klaikiai, kad nestabiliam žmogui, kaip aš, atsisveikinusiam su kolegomis ir t.t., tat būtų didelis smūgis. Ir tuomet atsiranda klausimas, ar jie negali nieko dėl šito padaryti. Atsiranda, nes vieną kartą priimti sprendimą ateiti nėra lengva, tuo labiau - du, ir vargu, ar dar būčiau atėjusi.

Ir man pasiūlo psichiatrijos dienos stacionarą. Jis mažiau terapinis, kai kuriems daugiau medikamentinis, nors man tas negresia. Pasišnekam, kaip labai aš ten tikčiau ar netikčiau, variantas, aišku, ne tobulas, bet mažai ką teturiu prarasti. Imu.

Nuo tos akimirkos man išrašo nedarbingumą šešioms savaitėms (tiksliau, pratęsia kas savaitę), duoda pasirašyti keletą popierių, susipažįstu su mane gydysiančia psichiatre ir man priklausančia slauge, kuriai reikia pasirodyti. Visi mieli ir viską paaiškina, pažada man pamėginti suorganizuoti daugiau individualios psichoterapijos. Yes. Nuo tos akimirkos pradedu šypsotis ir kūną pamažu palieka tas bjaurus siaubingo ryto jausmas, kad reiks atsikelti ir eiti į darbą ir apsimesti, kad nieko aš neplanavau ir niekur neketinau eiti gydytis.

Papasakoja, kaip viskas vyks, pradeda rinkti anamnezę, tada parodo, kur nueiti užsirašyti į užsiėmimų grupes, ten mergina maloniai peržiūri, kas laisva, pasiūlo, papasakoja.

Kaip pirmai savaitei, užimtumas atrodo labai nedidelis, bet siūlo pamėginti pirmą savaitę, šis tas dar užsipildys vėliau, kažką bus galima išimti ir pakeisti.

Staiga suvoki, kad ėmei gydytis, kad ir, atrodo, kardinaliais metodais, išėjus po pirmos dienos (įdomus faktas, telefono autocorrect šitą norėjo taisyti kaip "išėjus iš ES") į lauką pasidaro gera, o dabar dar tokie nuostabūs orai, dabar mano poilsis nuo darbo, susitikimai su draugais, terapija, graži gamta aplinkui, ir be to ką noriu nusiveikti sau pačiai, beatodairiškai klausiu, ką aš galiu duoti kitiems?

Destigmatizaciją. Tų dalykų, apie kuriuos sklinda įvairiausi mitai. Dienos stacionaras - kas tai, kokios ten vyksta apeigos, kaip tai veikia ir visi kiti įspūdžiai - čia, mano blog'e.

Ir Die, aš visa tai parašiau telefonu. Pati negaliu patikėti.