Būk bšk paprastesnis~

- O mano plaukai dabar raudoni ir violetiniai.
- Baik išsidirbinėti, būk normali mergička.*

*paremta tikrais faktais

  

Kai pagalvoji, mano plaukai iš tiesų man sukelia nemažai nepatogumų. Štai, kad ir aną dieną, važiuojant autobusu, greta manęs pusę mano be galo ilgos kelionės sėdėjo penkiasdešimtmetė moteris. Įstabu, kad visą tą kelią ji neišleido nė garso, ir jau tą akimirką, kai jai reikėjo išlipti ir ji atsistojo - o aš tuo metu dar ir kalbėjau telefonu -, ji staiga taip pusiau man, pusiau ne man prabyla, autobuso gale keldama mažą šurmulį savo patarimais:

- Keisk plaukus, keisk požiūrį, keisk santykius!

Atsisuka į greta jos stovinčią merginą natūraliais plaukais, su ja pasišneka, ji palinkteli, vėl atsisuka, mane lygindama, ir kartoja nuo pradžių. Su tokiu šventu tikėjimu, kad šitie patarimai išsprendžia visas pasaulio problemas. 

Bet tik kai jau jai reikia išlipti. Tik kai kalbu telefonu. Esu tikra, tai - ne sutapimų virtinė.

Būti normaliai? Ačiū, gal aš kaip nors, jeigu tai yra normalu. Aš nesėdžiu visą kelionę su gobtuvu ir tik išlipant jį nusivožiu. Nes aš tikiu, kad žmonės turi teisę į savo plaukus ir teisę į savo stilių. Nelinksiu greta kitų, kai ką nors įžeidinėja, o juoba - dėl nereikšmingiausių dalykų, tų, kurie yra maksimaliai ne mūsų reikalas ir jokių pėdsakų mūsų gyvenime nepalieka.

Aš nedažau savo plaukų dėl to, kad kas vos juos išvydęs aiktelėtų. Dažau, nes man gražu. Taip pat, kaip kažkas dėvi aukštakulnius, nes jam/jai gražu. End of story.

Dėl plaukų man rugsėjį neišnuomojo buto, ir nepaisant to, kad jis pasirodo esąs penkios minutės pėsčiomis nuo mano darbo, tuo džiaugiuosi. Nes negali žinoti, ko tikėtis iš žmogaus, kuris net į akis nedrįsta pasakyti, kad atsiima visus savo telefonu minėtus "sąžininga mergina". Suaugęs žmogus, dėl Dievo meilės, regėjimo lauke, pasislėpęs savo mašinoje skambina telefonu pranešti, kad neišnuomos man būsto. Ydinga ir naivu būtų manyti, kad toks error'as jo galvoje - vienintelis.

Aš noriu būt psichologe, skaute, fotografe, vokaliste, galų gale geru žmogumi. Aš noriu būti gera tame, ką darau, ne normali. Aš iš viso vargiai galiu įsivaizduoti, ką reiškia normalu, net tų žmonių, kuriuos visi skirsto į vidutinius, pilkas peles, neturiu jokio poreikio skirstyti. Kiekvienas žmogus man yra kitoks.

Aš neieškau normalių draugų, aš ieškau gerų draugų. Netaikau būti normalia drauge, taikausi būti žmogumi, kuris dėl sau brangių padarys visa ką, kas jo galioje, ir truputį daugiau, kuris liudys jų gyvenimus, ir kurie liudys jo. 

Kalbėti apie tai, kad matau natūralių plaukų merginų, kurios yra paprasčiausiai bukos, nėra prasmės. Nėra prasmės kurstyti stereotipų, akivaizdu, kad žmonės nuo jų ir taip vienaip ar kitaip nukenčia. Ir ne tik tie žmonės, kurie turi klausytis patyčių - taip, staiga rašydama šitą suvokiu, kad tu nenormalus yra patyčios, kaip ir tau brangius dalykus, kad ir asmeninę išraišką, laikyti nesąmone arba išsidirbinėjimu yra žeminti kitą, reiškia tyčiotis, - aukos yra ne tik tie, iš kurių tyčiojamasi. Aukos yra ir tie, kuriuose mes patys tuos stereotipus pasėjame, kurstydami neapykantą, ksenofobiją.

Sunkiausia suvokti viso to apraiškas būtent čia, Lietuvoje, girdint iš krikščionių. Žinau, religinės bendrovės pasižymi uždarumu, konservatyvumu. Tačiau atsisakau tikėti, kad dėl to krikščionis privalo kažką teisti dėl plaukų spalvos.

Nes visur yra šviesos. Savo pradinių klasių tikybos mokytojos (regis, jos vardas Vida) nemačiau gal nuo tada, kai man buvo dešimt. Bet jos prisiminimas toks ryškus, kad ir mano vaikai, ir anūkai žinos apie ją. Apie žmogų, tokį šiltą ir mylintį, tokį neteisiantį ir draugišką. Taip stipriai gyvenantį tuo, kuo tiki. Ir, lyginant su dauguma krikščionių tai - nenormalu.

Visuomet norėjau daryti neįprastus, nekasdienius dalykus, o jei kasdienius - tai nekasdieniškai. Kad juose būtų daugiau šviesos ir tikėjimo, kad jie verstų kalnus.

Būti normaliai? Thanks, but hell no. Ir telydi jus Dievas šioje neįmanomoje misijoje.