Furgonėlis Dangaus

Visi, kas nesate skaitę nei vieno straipsnio DELFI, pakelkit ranką! R A N K Ų    M I Š K A S Turiu pažįstamą, kuris nežiūri nieko, ką tuo metu žiūri visi, neskaito nieko, ką tuo metu skaito visi ir nedaro nieko, ką tuo metu daro kiti. Žodžiu, viskas, kas madoje, kas ant bangos ir tuo metu neša bent šiokią tokią komercinę naudą, yra nekvestionuojama, atmetama iš karto, be jokių papildomų nuostatų, vien tik su išankstine nuomone: tai, kas populiaru, neišvengiamai bus banalu, tuščia, arba man-tiesiog-nesvarbu-aš-pažiūrėsiu-kai-visiems-nusibos . Greta to, žingsnis į žingsnį kai kuriose srityse žengia mažų mažiausiai abejingumas tam, kas mus supa, kas įtraukia žmones ir juos keičia, galų gale, kas formuoja visą mūsų visuomenę, valstybes ir tarptautinius santykius. Vienas iš tokių dalykų yra man-nesvarbu-politika , tiesa, dabar sparčiai krentantis skaičiumi, nes mažai kam išties nerūpi politika, kai vieni sugalvoja, kad įvedus eurą numirs iš bado, antri suvokia, kad...

Nežinau, kaip, bet būtent šiandien akys užkliuvo už Kauno Dienoje prieš daugiau nei pusmetį paskelbto straipsnio, kurio pavadinimas, supraskit, labai mažai kuo skiriasi nuo manojo: „P . Gražulis: esu dėkingas tėvams, kad vaikystėje mane mušė“ . Skiriasi tik kokiais trimis žodžiais, ir visais jais – dėl priežasties, ne dėl kokio nesusipratimo. Prieš veliantis į bet kokias diskusijas, norėčiau pabrėžti, kad mušimas nėra jokia auklėjimo priemonė ir jis neturi nieko bendro su asmenybės formavimu. Arčiausiai to – tik regresas: asmenybės deformacija. Smurtas prieš vaikus (būtent todėl prieš , o ne įvardijamas kaip už ir žmonės, mušdami vaikus, neskanduoja nei „už geresnę Lietuvą“, nei „už geresnius vaikus“) yra tik suaugusiųjų būdas išsilieti ant silpniausios, mažiausios visuomenės grandies. Jis tuo labai panašus į klasės gražuolį, kimbantį sumušti klasės moksliuko. To, kuris toje srityje silpniausias, toks silpnas, kad visai ne varžovas. Apskritai, kai šnekama api...

Mes mėginome šviestis sau kelią ieškodamos durų ir kiekviena sudėjome deglus priešingoj miško pusėj - - -

Iš visų buitinių ir nebuitinių dalykų, kuriuos galima atlikti svečiuose, pats keisčiausias yra plauti puodelį nuo kavos. Pažįstu trijų rūšių žmones: tuos, kurie pila tirščius į kriauklę, tuos, kurie pila tirščius į klozetą ir tuos, kurie tirščius išgriebia į šiukšliadėžę (gerai, gerai, dar yra vienetai tų, kurie jais tręšia gėles).  Ir iš visų buitinių dalykų šis atrodo svarbiausias, nemaža dalis akcentuoja baisią tavo klaidą, jeigu ne taip padarei, kaip ten pas juos yra iš amžių į amžius priimta, nors kai žmonės pradėjo gerti kavą, toje vietoje, kur dabar stovi namas, turbūt nė kanalizacijos vamzdžių nebuvo.

Yra dviejų rūšių narkotikai: narkotikai ir utopiniai narkotikai. Šiandien mano interesą patraukė būtent pastarieji. Idėja įrašui kilo jau senokai, tik vis gromuliavosi ir artikuliavosi, ir dar dabar nėra sustojusi to daryti, jos sakiniai, išraiškos ir mintys kinta kiekvieną sekundę. Narkotikų utopija - ajaveska (neįmanoma rasti, kaip tai vadinama lietuviškai, originalas ayahuasca ) ir žolė ( marihuana:   indiga ir sativa ). Dvi stebuklingos, natūralios, priklausomybės nekeliančios, šventosios žolės. Veik tokios šventos, kad baigia tapti visiškai mainstream'u , tokios sveikos ir lengvos, kad jau veik ne narkotikai, jų poveikis, mat, ne tik nežalingas, bet ir tampa vaistu nuo visų įmanomų ligų (taip, net ir psichologinių). Visi dalykai turi pliusų ir minusų, absoliučiai visi, ir todėl vien tikėjimas, kad kažkas turi tik vieną iš tų pusių, pats savaime yra neblaivus ir nesveikas. Pro rožinius akinius žiūrėti į  verdamas ar smilkstančias haliucinogenines medžiagas yr...

Nesu religingas asmuo. Nors nemažai tokių pažįstu. Bet tai nieko nekeičia. Nieko nekeičia net tai, ar dievas yra. Parašiau draugei idėjinį religinį paradoksą apie dievą, ir ši man atrašė, kad dievo nėra, o aš rašau, kad tai paradokse visiškai nieko nekeičia. Nustokite ginti visagalį dievą. Nemažoje dalyje religijų dievas yra itin personalizuotas, jis arba jo pranašai žmones mažų mažiausiai primena. Tarsi tai žmonės su supernatūraliomis, dievo suteiktomis dovanomis. Tai jie perskiria vandenį, tai prisikelia iš numirusių. Gal iš vaizduotės trūkumo, gal iš neturėjimo ką veikti, žmogus galėjo sukurti tokį dievą. O gal tiesiog dievui žemėje trūko kompanijos, ir jis norėjo, kad ta kompanija būtų į jį bent kažkuo panaši. Visos tos mintys gali sutilpti vienoje galvoje, jos apžiūri abi barikadų puses, suteikia teisę tikėti, ir tuo pačiu, teisę netikėti. Gana krikščioniški lietuviai kadais slapta lankėsi bažnyčiose, pykdami, kad iš jų atima teisę tikėti (nors negalima dėti lygyb...

Tai štai. Kažkur išsiskųsti reikia. Tikiu, man už tai atleisite. Arba ne. Rašydama šį sakinį (juodraštis knygelėje, traukiniu minant kilometrus per žemę, nė iš tolo neprimenančią žiemos), staiga pastebiu: rašiklio spalva identiškai violetinė mano lakuotiems nagams. Štai, kur mačiau šitą spalvą. Sunku su ta namų sąvoka, kai jau keletą metų gyvenu Vilniuje. Mama kartodama vis klausia "kada grįši?", ir, kai aš tuo metu mėgaujuosi savo pačios namų jaukuma, keistai skamba, kad dar kažkur reikia sugrįžti. Šiaulius aplankau per didžiausias šventes, žmonių gimtadienius, paskutinį sykį - ir per laidotuves. O kartais norisi aplankyti šiaip sau, pamatyti ten esančius draugus. Bet ilgainiui pavargsti važiuoti (kaip ir pavargsta tavo piniginė) ir lieka praktiškai didžiosios šventės. Kaip kad šiandien. Norisi kiek sėslumo, mažiau mėtymosi, ramių savaitgalių namie (dirbantiems žmonėms ramūs savaitgaliai visgi yra turtas). Kartą jau rašiau, kad į Šiaulius važiuoju kaip į...