Furgonėlis Dangaus

Mes mėginome šviestis sau kelią ieškodamos durų ir kiekviena sudėjome deglus priešingoj miško pusėj - - -

Iš visų buitinių ir nebuitinių dalykų, kuriuos galima atlikti svečiuose, pats keisčiausias yra plauti puodelį nuo kavos. Pažįstu trijų rūšių žmones: tuos, kurie pila tirščius į kriauklę, tuos, kurie pila tirščius į klozetą ir tuos, kurie tirščius išgriebia į šiukšliadėžę (gerai, gerai, dar yra vienetai tų, kurie jais tręšia gėles).  Ir iš visų buitinių dalykų šis atrodo svarbiausias, nemaža dalis akcentuoja baisią tavo klaidą, jeigu ne taip padarei, kaip ten pas juos yra iš amžių į amžius priimta, nors kai žmonės pradėjo gerti kavą, toje vietoje, kur dabar stovi namas, turbūt nė kanalizacijos vamzdžių nebuvo.

Yra dviejų rūšių narkotikai: narkotikai ir utopiniai narkotikai. Šiandien mano interesą patraukė būtent pastarieji. Idėja įrašui kilo jau senokai, tik vis gromuliavosi ir artikuliavosi, ir dar dabar nėra sustojusi to daryti, jos sakiniai, išraiškos ir mintys kinta kiekvieną sekundę. Narkotikų utopija - ajaveska (neįmanoma rasti, kaip tai vadinama lietuviškai, originalas ayahuasca ) ir žolė ( marihuana:   indiga ir sativa ). Dvi stebuklingos, natūralios, priklausomybės nekeliančios, šventosios žolės. Veik tokios šventos, kad baigia tapti visiškai mainstream'u , tokios sveikos ir lengvos, kad jau veik ne narkotikai, jų poveikis, mat, ne tik nežalingas, bet ir tampa vaistu nuo visų įmanomų ligų (taip, net ir psichologinių). Visi dalykai turi pliusų ir minusų, absoliučiai visi, ir todėl vien tikėjimas, kad kažkas turi tik vieną iš tų pusių, pats savaime yra neblaivus ir nesveikas. Pro rožinius akinius žiūrėti į  verdamas ar smilkstančias haliucinogenines medžiagas yr...

Nesu religingas asmuo. Nors nemažai tokių pažįstu. Bet tai nieko nekeičia. Nieko nekeičia net tai, ar dievas yra. Parašiau draugei idėjinį religinį paradoksą apie dievą, ir ši man atrašė, kad dievo nėra, o aš rašau, kad tai paradokse visiškai nieko nekeičia. Nustokite ginti visagalį dievą. Nemažoje dalyje religijų dievas yra itin personalizuotas, jis arba jo pranašai žmones mažų mažiausiai primena. Tarsi tai žmonės su supernatūraliomis, dievo suteiktomis dovanomis. Tai jie perskiria vandenį, tai prisikelia iš numirusių. Gal iš vaizduotės trūkumo, gal iš neturėjimo ką veikti, žmogus galėjo sukurti tokį dievą. O gal tiesiog dievui žemėje trūko kompanijos, ir jis norėjo, kad ta kompanija būtų į jį bent kažkuo panaši. Visos tos mintys gali sutilpti vienoje galvoje, jos apžiūri abi barikadų puses, suteikia teisę tikėti, ir tuo pačiu, teisę netikėti. Gana krikščioniški lietuviai kadais slapta lankėsi bažnyčiose, pykdami, kad iš jų atima teisę tikėti (nors negalima dėti lygyb...

Tai štai. Kažkur išsiskųsti reikia. Tikiu, man už tai atleisite. Arba ne. Rašydama šį sakinį (juodraštis knygelėje, traukiniu minant kilometrus per žemę, nė iš tolo neprimenančią žiemos), staiga pastebiu: rašiklio spalva identiškai violetinė mano lakuotiems nagams. Štai, kur mačiau šitą spalvą. Sunku su ta namų sąvoka, kai jau keletą metų gyvenu Vilniuje. Mama kartodama vis klausia "kada grįši?", ir, kai aš tuo metu mėgaujuosi savo pačios namų jaukuma, keistai skamba, kad dar kažkur reikia sugrįžti. Šiaulius aplankau per didžiausias šventes, žmonių gimtadienius, paskutinį sykį - ir per laidotuves. O kartais norisi aplankyti šiaip sau, pamatyti ten esančius draugus. Bet ilgainiui pavargsti važiuoti (kaip ir pavargsta tavo piniginė) ir lieka praktiškai didžiosios šventės. Kaip kad šiandien. Norisi kiek sėslumo, mažiau mėtymosi, ramių savaitgalių namie (dirbantiems žmonėms ramūs savaitgaliai visgi yra turtas). Kartą jau rašiau, kad į Šiaulius važiuoju kaip į...

Kai kurie įrašai užtrunka ilgiau. Tiesiog užtrunka ilgiau. Galbūt atsiprašau, kad tai rašau. Tiesiog yra žmonių, kuriems tat nepriimtina. Ir visgi, aš ne tik nemanau, kad yra dalykų, apie kuriuos šnekėti nedera (kur ir kaip - jau kiek kitas reikalas), bet tenka pripažinti: aš gyvenu rašydama ir aš gyvenu fotografuodama. Ir taip, kaip kažkam natūralu galvoti, bet nesakyti, rašyti ir fotografuoti man - kaip turėti oro savo plaučiuose. Aš jau pradėdama mąstyti, mintyse tylomis dėlioju į sutartus sakinius, kurie vėliau kažkur nugula. Kai pradėjau rašyti praėjusį blogo įrašą, rašiau, kad būna dienų lyg tyčia. Tokių, kai visa erzina, kai aplinkinių nesąmoningumas, artimųjų ligos ir visi kompleksai, žodžiu - visos pasaulio blogybės - susideda į vieną. Būna tokių dienų, kai bėgi į traukinį, nes atrodė, kad laiko dar tebėra daug. Būna, kad pavėluoji lygiai pusę minutės, traukinys dar stovi, bet jau nebeatidaro durų, mašinisto nebeatkalba nė geležinkelio stoties apsauginis (ir vis tiek...

Šiame pasaulyje, kažkur toli toli, už devynių jūrų, už keturiolikos kalnų, yra toks dalykas. Į jį verbuojama arba jo bijoma kaip paties velnio. Sakoma, kad į jį įsisukus plaunamos smegenys arba tobulėjama. Niekas nežino, kas ten vyksta, o tie, kurie dalyvauja, kažkodėl nedrįsta papasakoti. Visai neblogas būdas užsidirbti apipinamas visokio plauko mitais: tokiais neaiškiais, neturinčiais pavidalo, besvoriais, kad imi tikėti: gal ir iš tiesų nėra tokio dalyko? Tai kas tas tinklinis marketingas? Tiesą sakant, tai labai aiškiai užkoduota pavadinime. Kiek išplėtojant tinklinio marketingo terminą, tai – specifinės prekės ar paslaugos reklamavimo būdas plečiant privatų tos prekės ar paslaugos vartotojų tinklą, užuot orientavus produkto rinką į atsitiktinį pirkėją. Būtent tinklinis marketingas pasižymi tuo, jog už šį darbą nėra mokama sutarta mėnesio alga – žmogus gauna tam tikrą procentą nuo jo paties pritrauktų žmonių perkamų prekių. Ir nuo tų žmonių pritrauktų žmonių prekių. Pop...