Furgonėlis Dangaus

I ntro Aš žinau, ką veikiau praėjusią vasarą. O ar žinai Tu? Praėjusi vasara buvo itin reikšminga mano gyvenime. Aplink vyko daug ir visko. Tačiau reikšmingiausi dalykai nutinka neprašyti ir netyčia. Taip atsitiko ir liepos gale, kuomet LiPSA (Lietuvos studentų psichologijos asociacija) puslapyje buvo paskelbta, kad, tuo metu man negirdėtas vardas - Ugnė Grigaitė - ieško pagalbos transkribuojant interviu savo magistro darbui, kuris, be abejo (kad jau paskelbtas LiPSA), privalėjo kažkaip būti susijęs su psichologija. Ugnės Grigaitės atliktas tyrimas Lietuvoje yra beprecedentis ir aprėpiantis be galo daug sferų: žmogaus teises, įskaitant ir neigaliųjų teisių konvenciją, kurią Lietuva ratifikavo 2010 metais, deinstitucionalizaciją, jos vyksmą ir/ar stagnaciją šalyje, specialistų požiūrį į psichikos sveikatą ir protinę bei fizinę negalią. Žmogaus teisių situacija ir pagalbos kokybė savarankiško gyvenimo namuose žmonėms su proto ir/ar psichosocialine negalia Vilniuje:

Geras post-rockas, ligoninės lova ir nieko neveikimas iki išprotėjimo. Visa tai laukiant, kas bus toliau, kokių naujienų gausiu, ką man pasakys šįsyk. Ar vėl išgirsiu tuos pačius žodžius, kurie mano būsenoje nusako tik kelis lašus didžiulėse balose? Ar ir vėl nusivilsiu, užsikėlusi savo viltis aukštyn? Sunku jų neužsikelti, kai matai, kad dėl tavęs iš tikrųjų kažką daro.  Geras post-rokas, ligoninės lova ir nieko neveikimas iki išprotėjimo. Nieko neveikdamas imi darytis selfius, nuolat dezinfekuoti auskarus - ir šiaip prie jų lįsti. Imi skaityti tą ne visai įdomią Diuma knygą, kurios nė iš tolo nepalyginsi su muškietininkais, bent jau ties 80-imtu puslapiu. Datulių valgymas. Absoliučiai netyčinis rant'as su mama, kuris yra geriausia, kas man nutiko šį mėnesį, nes kai prasikapstai pro šūdą ir vienas kito gynybines sienas, imi šį tą suprasti. O kartais ir tikrai daug suprasti.

Uždek žvakes už savo geriantį kaimyną Uždek žvakes už gatvėje matytą šlubčiojantį vyrą Uždek žvakes už teką vandenį, lai tyras Jis pasiekia tuos, kam labiausiai reikia Užeki smilkalus už tuos kurie kovoja Už tuos, kurie jau baigia pasiduoti Uždek žvakes už be mamos augantį vaiką Uždek žvakes, tik tiek kartais tereikia Uždek žvakes už tuos, kurie dar rūpi Kurie rūpėt dar gali, vaikšto grindiniu Uždek žvakes už tuos, kurie į tavo akies obuolį pažiūrį Žinos, kad už juos uždegei žvakes Uždek žvakes ir šok kartu su vėju Tegu jis nuneša kam reikia tavo šokį Smilkyki smilkalus ir melski Dievą Už tuos, kurie gyvi, už tuos, kuriems dar reikia Dievo.

1973m. Švedijos spaudoje buvo išskirtiniai. Norrmalmstorg banko apiplėšimas sulaukė didžiulio pasaulio susidomėjimo. Švedijoje tai buvo pirmoji įkaitų krizė, visą laiką tiesiogiai transliuota per nacionalinę Švedijos televiziją. Tolimesnis įvykių tyrinėjimas padėjo pamatą dar negirdėto psichologinio sutrikimo atradimui, nagrinėjimui, terminas Stockholm syndrome was coined, o netrukus po to visame pasaulyje ėmė aidėti panašūs atvejai, įvykę kitose šalyse, kurių aukoms iki tol, galbūt, netgi buvo klijuojamos fanatikų ar nevispročių etiketės. Iki kol pasaulis sužinojo, kad tai yra būsena. Stockholmo sindromas egzistuoja, yra tyrinėjamas ir aiškinamas, juo sergantiems žmonėms dabar jau yra teikiama pagalba ir nuo jo yra sėkmingai pasveikstama. Tiems, kas nepamena, kas tai per daiktas, siūlau užmesti akį į pirmąjį mano įrašą apie šį sindromą . O aš, tuo tarpu, tesiu toliau. Norrmalmstorg skvere esantis penkių aukštų pastatas šiandien yra įžymybė. Jį karūnuoja Stockholmo sindrom

Jausmas keistas, kai atrandu kažką naujo, ypač, jei tai - fantastika (ir gera fantastika), ir negaliu su I tuo pasidalinti. Yra tiek obsesijų, kurios manęs su niekuo taip nesieja, kaip su ja. Kartais to ryšio be galo trūksta, jo niekas nepakeičia ir niekas neatperka... Bet tuo pačiu aš stoviu kitame laido gale ir žinau, kad galutinai nukirpau laidus pati aš, nes jie buvo nesveiki, nes jie nebuvo to verti. Nes žmonės, kurie nori tavęs savo gyvenime, nekuria atskiro el.pašto, kuriuo susirašinėtų tik su tavimi. Žmonės, kurie nori tavęs savo gyvenime atrašo, pakelia telefoną skambučio metu, bent kartais. Žmonės, kurie nori tavęs savo gyvenime neužmiršta, kad gyvenimais reikia dalintis po lygiai.

Kas turi nutikti, kad pajustum artumą žmogui, kuris laiko tave įkaitu? Kodėl ne kiekvienoje situacijoje taip nutinka, ir kokiomis savybėmis turi pasižymėti pagrobėjas, kad auka palaipsniui imtų jam prijausti? Stokholmo sindromas apibrėžiamas kaip psichologinis reiškinys, kuomet, pagrobimo metu, įkaitai ima jausti teigiamus jausmus pagrobėjams. Jausmai gali būti įvairūs: paklusnumas, pagarba, susižavėjimas, meilė. Simptomas pasireiškia nepaisant to, kad pagrobimu metu įkaitų sveikatai ir gyvybei gali grėsti pavojus.  Dabartinį pavadinimą šis sutrikimas gavo jį tyrinėjant kriminologui ir psichiatrui Nils Bejerot po Švedijoje įvykusio Kreditbanken banko, esančio Stokholme, greta Norrmalmstorg aikštės, apiplėšimo ir įkaitų krizės (1973), trukusios šešias dienas. Todėl šis apiplėšimas dažnai vadinamas būtent "Norrmalmstorg robbery".  Nuotrauka iš Stockholmo įkaitų krizės, pirmojo Švedijos nacionalinėje televizijoje tiesiogiai transliuoto įvykio.

Kai buvau aštuonerių, žaisdama gaudynes veidu įsirėžiau į medį. Dideliu greičiu, ir su akiniais. Del to man visada sunku lygiai pasibrėžti abu akių vokus, jei noriu ko daugiau, nei įprastos linijos. Pamenu , akinius nešiojau bent nuo šešerių. Vienu metu man net tais šlykštukais (šlykščiais lipdukais) buvo užklijavę kairį stiklą, kad veiktų dešinė akis. Taip ir nesuveikė. K ai rėžiaus į tą medį, turėjau galingą mėlynę bent savaitei, ir akis buvo užtinusi. Stebuklas, kad nieko jai nepadariau, mat, tai buvo kairė mano akis, ta, kuri iki šiol vienintelė žmogiškai mato. Ir dabar retas "mandresnis" vokų pasibraukimas eye liner'iu tebeprimena, kad kartais dėl to rando galiu mažiau sau leisti. Visada sakydavau, kad žiūrint į tą voką galima pamatyti mažą randą ir giduodavau žmones iki jo pirštais, kol mama nepasakė: "tas randas didelis!". Ir aš supratau, kad ji teisi, paaugau aš, taip augo ir mano oda, maži randai tampa dideliais, kol Tu nepastebi, užsiėmęs gyvenimu.

Sveiki. Senokai nerašiau Jums psichologijos temomis. Todėl šiandien įkeliu šį tą, kuo iki šiol didžiuojuosi - savo pirmąjį rašto darbą, kurį rašiau dar prieš išeidama į akademines. Rašto darbas šneka apie lytinės abstinencijos diskursus. Kaip minima ir darbe: per daug retai apie tai diskutuoja ateistai. Kam įdomu, palieku pasiskaityti: LIETUVOS SVEIKATOS MOKSLŲ UNIVERSITETAS MEDICINOS AKADEMIJA VISUOMENĖS SVEIKATOS FAKULTETAS Pirmosios pakopos studijų programa SVEIKATOS PSICHOLOGIJA   Susilaikymas nuo ikivedybinių lytinių santykių Dalyko   ,,Psichologijos įvadas” rašto darbas   1 kurso 1 grupės studentė Indrė Gegeckaitė Darbo vadovė Lekt. Vinga Indriūnienė  Kaunas, 2016 Įvadas     Lytiniai santykiai - pirmaeilė daugumos religijų tema, ir būtent religinėse visuomenėse dažniausiai pabrėžiama susilaikymo, savęs „saugojimo“ svarba. Iš religijos ši tema taip pat yra išplitusi į plačiąją kultūrą, persmelktą sekso įvaizdžių įvairiausiuose kanal

Gyvenimas baigiasi tik mirusiems. Gyviesiems tenka gyventi toliau. Klausantis įkvepiančios ar liūdnos muzikos. Svarstant, ar kažkas galėjo nutikti kitaip. Svarstant, ar tai, ką žmogus turėjo savo gyvenime, atpirko jo kančią. Prieš savaitę Prismoje per išpardavimą pagaliau nusipirkau sau papuošalų dė-utę:juodo it varnas medžio, su trimis stalčiukais. Kažką iš tų žavių komodėlių dalykėlių, ko labai seniai norėjau ir seniai fancy'inau. Ir nuo tada iki dabar mėginu į ją surūšiuoti papuošalus, kurių turiu devynias galybes. Jau beveik. Jos stalčiukai jau uždaryti, chaotiškai prikrauti stainless steel, sidabro, aukso ir visokių neaiškių metalų (definitely - nikelio) lobio. Kai kurie papuošalai ten toli gražu ne išrūšiuoti iki galo, bet kaartais, kartais - tai yra geriausia, ką tuo metu galime. 

   Mano batai vis dar apsinešę kapinių dulkėmis. Rankos vis dar neša jutimą, kad niekada nenuplausiu nuo jų tų žemių, kurias viena sauja mečiau į kapą. Kūnas neša su savim tą nenuplaunamą tragedijos ir drebėjimo, kai užkasinėjo karstą, jausmą.   Šią savaitę viskas yra bluras . Maišausi, kas vyko Vilniuje, kas Kaune, kas kurią dieną. Vakar kolegos man bent tris kartus turėjo primint, kad yra šeštadienis, o ne sekmadienis, kaip man atrodė.    Vaikinas įsigijo šunį, kurio nemačiau dar. Aš nusipirkau bėgimo batelius, kurių dar nenaudoja. Lyja. Lyja, lyja, lyja. Aplinkui pumpurai, žalia. Kvepia lietumi.     Reikės grįžti namo ir užsiimti su peliuku. Padaryti jam kokius karališkus rūmus narve. Kur viską galima aplaipiot ir viską paženklint. Nes peliukas gi. Peliukams reikia.     Nemanau, kad negaliu prisiminti - veikiau manau, kad niekada nelaidojau tikrai artimo žmogaus. Tetų tetos, krikštatėvis, kuris su manimi nebendravo... Ir apskritai, šimtas metų, kad būčiau buvusi l

    Prieš porą dienų vaikščiojau parduotuvėje ir, skambant kažkokiai maloniai vasariškai muzikai, mane nunešė į Nostalgijos žemę. Ten buvo taip gera, šilta, jauku... Apglėbė visiška ramuma. Tarsi viskas aplink pasikeičia, spalvos patampa šiltesnės. Tarsi tu čia, kur ir buvai prieš tą dainą, bet ir ten. Koridoriuje tarp dviejų gyvenimų, žingsnis į vieną pusę - ir grįžti, kur ką tik buvai, žingsnis į kitą - ir paskęsi praeityje.          Paskęsi. Būtent. Tai yra tiksliausias žodis, kurį galima rasti. Čia toks memory-induced pleasurable asphyxiation.  Tuo metu gera, bet su laiku gali nužudyt, kiekvienąsyk primenant, kad dabar viso to neturi. Kiekvienąsyk menkinant tai, ką dabar turi. Kiekvienąsyk tikinant save, kad tai, ką turėjai, buvo tobula. O žinot, kaip būna su tom tobulybėm: jos tiesiog neegzistuoja.     Tas jausmas, turbūt, apima, nes širdis vis dar gyja. O aš, tiesą sakant, netikiu dviem dalykais: kad galima nustoti mylėt, ir kad širdis visiškai užgyja. Man atrodo, kad su l

    Šiomis dienomis internete vėl ima siausti audros, per šalį nuaidėjus I. Strazdauskaitės nužudymui: tik vienam iš daugelio kraupių nusikaltimų, kasmet įvykdomų Lietuvoje.  Portaluose, kuriuose vis dar leidžiamas anoniminis komentavimas, mirga marga pasiūlymų apie mirties bausmės grąžinimą ir netgi įvairias linčiavimo formas, pavyzdžiui miesto aikštėse užmėtyti akmenimis arba nukirsti rankas (pati savo akim skaičiau ir Facebook.com). Turiu net porą pavyzdžių iš portalo DELFI.LT:     Po kiekvienos tokios tragedijos tampam labai sukrėsti ir pažeidžiami. Natūralu yra pagalvoti apie geresnį pasaulį, kuriame tokių nutikimų nebūtų. Normalu jaustis nesaugiems ir galvoti, kad visais atvejais rodomas pavyzdys žmogų kažko išmoko. Kad ir egzekucijų pavyzdys. Bėda yra ta, kad lygiai kaip kelių erelių ramiai vairuojantys žmonės neišmoko savo pavyzdžiu važiuoti saugiai, žudantys žmonės negalvoja taip, kaip galvojame mes. 

    Norėčiau, kad visi mano blogo įrašai būtų pzityvūs. Kita vertus, taip nelabai ir gali būti, nes niekas nėra tik gera ar bloga, balta ir juoda. Be to, dalinai šito blogo misija yra kalbėti apie dalykus, apie kuriuos kalbama perdėm mažai. Štai todėl aš šiandien ir rašau apie tai, ko dar pati negaliu suprasti. Rašau, pro langus besiskverbiant saulei ir važiuodama traukinyje. Monotoniškai dvelkia pavasariu. Pavasariu, kurio sulaukiau...     Praėjo jau daugiau, nei pusmetis nuo apsilankymo Naujosios Vilnios psichiatrinėje ligoninėje, hooray . Ir gal penketas mėnesių nuo mane netikėtai užklupusio mėginimo nusižudyti. Ir priešistorė čia reikalinga, ko gero labiau, nei bet kur kitur.     Praėjusį pavasarį dėl nuotaikos svyravimų ir panikos atakų lankiausi dienos stacionare Vasaros 5, kur sutikau įvairių žmonių ir gerų specialistų. Daug maž kurso vidury (~3 savaitę) mano sąmonės būsena ėmė griūti ir po to tarsi labai greit atsitiesė. Todėl šnekėdamasi su specialistais prieš baigdam

    Dievinu tą jausmą, kai traukiniu įvažiuoju į Kauną. Visada dievinau. Vaizdai pro langus, upė, galų gale, tas tunelis... Ko gero, jau daug kartų esu rašiusi, kad kiekvienąsyk atvažiavusi Kaunan jaučiuosi kaip maža mergaitė, pamačiusi pirmąją savo meilę.     Dabar tam tikra prasme to jausmo sumažėjo: aš rečiau atvažiuoju į Kauną. Bet Kaunas mane vis dar svaigina. Kaune aš jaučiuosi klaikiai sava. Niekur taip nesijaučiau.     Nesupraskit manęs ne taip, man be galo patinka Vilnius, bet buvimą vilniečiu visi ten skaičiuoja kažkokiomis aukštosios matematikos formulėmis, o ir formulės, nuo kiekvieno priklausomai, skiriasi. Kas kiek kur pragėrė, pragyveno, kaip pažįsta miestą...     Neturiu nieko ir prieš savo gimtąjį miestą: myliu jį ir šiaip, ir už sentimentus, ten pamačiau, kaip šaknis suleidžia ir sparnus išskleidžia tiek urbanizacija, tiek globalizacijos užuomazgos, kaip kinta miestas ir jo žmonės. Ten būta be galo daug saulėtų dienų, ten su tėčiu suvalgytas rekordinis skaiči