Šiomis dienomis internete vėl ima siausti audros, per šalį nuaidėjus I. Strazdauskaitės nužudymui: tik vienam iš daugelio kraupių nusikaltimų, kasmet įvykdomų Lietuvoje.
Portaluose, kuriuose vis dar leidžiamas anoniminis komentavimas, mirga marga pasiūlymų apie mirties bausmės grąžinimą ir netgi įvairias linčiavimo formas, pavyzdžiui miesto aikštėse užmėtyti akmenimis arba nukirsti rankas (pati savo akim skaičiau ir Facebook.com). Turiu net porą pavyzdžių iš portalo DELFI.LT:
Po kiekvienos tokios tragedijos tampam labai sukrėsti ir pažeidžiami. Natūralu yra pagalvoti apie geresnį pasaulį, kuriame tokių nutikimų nebūtų. Normalu jaustis nesaugiems ir galvoti, kad visais atvejais rodomas pavyzdys žmogų kažko išmoko. Kad ir egzekucijų pavyzdys. Bėda yra ta, kad lygiai kaip kelių erelių ramiai vairuojantys žmonės neišmoko savo pavyzdžiu važiuoti saugiai, žudantys žmonės negalvoja taip, kaip galvojame mes.
Mes tampame labai gynybiški ir norime matyti žmonių, vedamų į teismus, veidus, nors realiame pasaulyje, kur gerbiamos žmogaus teisės, įtariamasis yra nekaltas, kol neįrodyta teisme. Mes norime nuo jų kažkaip apsisaugoti. Ir viskas aprimsta iki kito didelio įvykio, sukrečiančio mases.
Nereikia bėgti toli, ieškant sukrėtimo objekto - juo esame mes patys. Taip pat kaip kartkartėmis mus užvaldo pyktis, kai išgirstame, kad geriausią draugą išdavė jo mergina. Ir kas nors iš tos grupelės pasireiškia, kaip ją suspardyti norėtų.
Visi tokie žodžiai nekursto nieko, tik tolesnę neapykantą. Kuo daugiau apie tai kalbėsime kaip apie galimą veiksmų planą, tuo didesnė tikimybė, kad anksčiau ar vėliau jis bus įvykdytas. Neapykanta skatina tik neapykantą, neapykanta skatina ir kitų gynybiškumą, kuris lygiai taip gali pasireikšti agresija. Visa tai yra žmoniška ir vyksta aplinkui.
Kas man kelią nuostabą - tai, kad 2017-aisiais metais žmonės vis dar nėra apsišvietę, kad mirties bausmė neskatina susilaikyti nuo nusikaltimo.
Tačiau net ne tai mane labiausiai stebina. Prisiekiu, kai pamačiau, nepatikėjau savo akimis. Dalinuosi screenshot'u iš PSICHOLOGIJĄ studijuojančio žmogaus FB sienos.
Ne. Tiesiog ne. Yra darbai, kuriuose diplomas reikalingas dėl labai paprastos priežasties - tuose darbuose neši dalį atsakomybės už žmogaus sveikatą ir gyvybę. Būtų tai architektūra, psichologija ar medicina. Visi tie darbai turi būti atlikti taip, kad, mažų mažiausiai, nekentų žmogaus sveikatai ir gyvybei. Visi tie darbai yra absoliučiai, 100% pro life darbai. Visi šitie darbai yra darbai, kuriuose kiekviena gyvybė yra ir turi būti svarbi.
Architektas, planuodamas prekybos centrą, neplanuoja jo taip, kad plytos kristų tik ant sergančių tuberkulioze, ar apiplėšinėjančių, ar elgetų. Ar įtariamųjų. Architektas planuoja prekybos centrą taip, kad tos plytos iš vis ant nieko nekristų.
Psichologiją, ffs! Dalis mūsų dirbs su tais žmonėmis, kuriems žmogus siūlo mirties bausmę. Dalis iš mūsų dirbdami su tais žmonėmis išmoks, kad kilus iš tam tikros aplinkos sunku tapti pilnaverčiu žmogumi. Dalis iš mūsų jus tiems žmonėms gailestį, simpatiją. Dalis iš mūsų matys, kaip jie keičiasi ir adaptuojasi visuomenėje, ir tampa visuomenei naudos atnešančiais nariais.
Check your fucking facts. Aš jau nešneku, kad reiktų turėti galvoje ir bendrą faktą, kad tarp tų, kuriems įvykdoma mirties bausmė, visuomet bus bent vienas nekaltas. Aš tiesiog manau, kad jei studijuoji psichologiją, neturėtum skatinti papildomos neapykantos. Aš manau, kad turėtum būti bent kiek jautrus kiekvieno žmogaus skausmui. Manau, kad turėtum būti jautrus net tų šeimų, iš kurių kilo įtariamieji -jei jie tikrai kalti, tiesą sakant, net jei ir ne - skausmui. Nes visas skausmas yra tikras. Ir visas linčas yra tikras, būti jis fizinis ar psichologinis.
Psichologijoje pirmasis prioritetas yra žmogaus gyvybė, antrasis - gerbūvis, tuomet jau eina visos atskiros sritys, kuriose galima koncentruotis į organizacinį gerbūvį ir panašiai. Bet aš nemanau, kad psichologai čia daug skiriasi nuo medikų. Aš manau, kad didžiulė dalis Hipokrato priesaikos tinka ir mums, būsimiems ir esamiems psichologams. Taip labai tai manau, kad net pažymėsiu vietas, kurios man atrodo verčiausios psichologams.
Įrašą baigiu 1977m. atnaujinta Hipokrato priesaika:
Savo šeimos, mokytojų ir medicinos profesijos brolių akivaizdoje iškilmingai prisiekiu, kad, sutelkdamas visus savo sugebėjimus laikysiuosi šios priesaikos:
Visas mano gyvenimas tebūna skirtas tarnauti žmonijai, saugosiu žmogaus gyvybę ir jos neliečiamumą nuo pat pradėjimo iki natūralios mirties, gerbsiu jos orumą.
Gerbsiu savo mokytojus ir ta pačia dvasia perduosiu medicinos meną kitiems, stengsiuosi neatsilikti nuo medicinos mokslo pažangos, ligonių labui nevengsiu konsultuotis su labiau patyrusiais gydytojais.
Sąžiningai, garbingai ir nesavanaudiškai gydysiu be išimties visus, vengsiu tyrimo ir gydymo metodų, žalingų žmogaus gyvybei ir sveikatai bei pažeidžiančių žmogaus teises.
Informuosiu ligonį ir jo šeimą apie ligą, tyrimo ir gydymo būdus bei galimas pasekmes, atsižvelgdamas į jo interesus ir pageidavimus.
Niekada neskirsiu ir neduosiu mirtinos vaistų dozės, nei savo noru, nei kitų prašomas.
Sieksiu paciento gerovės, vengsiu bet kokio nehumaniško žingsnio, paciento klaidinimo ir korupcijos.
Šventai saugosiu man patikėtas paslaptis.
Visada būsiu korektiškas savo kolegoms.
Mediko pareigas atliksiu nepaisydamas paciento amžiaus, tautybės, religijos, rasės ar socialinės priklausomybės.
Net ir verčiamas, nieku gyvu nesutiksiu, kad mano medicinos žinios būtų nukreiptos prieš žmogiškumą.
Jei nepažeisiu šios iškilmingai, laisvai ir garbingai duotos priesaikos, tebūnie man leista džiaugtis gyvenimu bei medicinos mokslo praktika. Tepadeda man Dievas!
Pažymėjau vietas. Tai yra, pažymėjau beveik visą tekstą. Išvadas darykitės patys.
Komentarai
Rašyti komentarą