Kai buvau aštuonerių, žaisdama gaudynes veidu įsirėžiau į medį. Dideliu greičiu, ir su akiniais.
Del to man visada sunku lygiai pasibrėžti abu akių vokus, jei noriu ko daugiau, nei įprastos linijos.
Pamenu, akinius nešiojau bent nuo šešerių. Vienu metu man net tais šlykštukais (šlykščiais lipdukais) buvo užklijavę kairį stiklą, kad veiktų dešinė akis. Taip ir nesuveikė.
Kai rėžiaus į tą medį, turėjau galingą mėlynę bent savaitei, ir akis buvo užtinusi. Stebuklas, kad nieko jai nepadariau, mat, tai buvo kairė mano akis, ta, kuri iki šiol vienintelė žmogiškai mato.
Ir dabar retas "mandresnis" vokų pasibraukimas eye liner'iu tebeprimena, kad kartais dėl to rando galiu mažiau sau leisti. Visada sakydavau, kad žiūrint į tą voką galima pamatyti mažą randą ir giduodavau žmones iki jo pirštais, kol mama nepasakė: "tas randas didelis!". Ir aš supratau, kad ji teisi, paaugau aš, taip augo ir mano oda, maži randai tampa dideliais, kol Tu nepastebi, užsiėmęs gyvenimu.
Vaikystėje man mažai terūpėjo mano kūnas: mane be galo kandžiodavo uodės, ir aš vis nusikasydavau iki kraujo, taip vaikščiodama su šašu, kurį, iš didelės nekantrybės, kartais irgi nusidrąskydavau.
Šita istorija yra patyčių istorija, nes nuo tų įkandimų likę begalė randų. Dabar jie pabaltę ir gal truputį panašūs į tuos, kokie gaunasi, kai į ranką gesini cigaretę. Bet tada jie būdavo paraudę. Ir, jei leisdavau sau karštą pavasario dieną - o tokį malonumą tikrai retai išdrįsdavau leisti - apnuoginti bent kiek kojų odos, po klasę pasklisdavo kalbos, kad Indrė serga vėžiu, su labai tipiniais "tu pažiūrėk į jos kojas" komentarais.
Tai nebuvo vienintelis pretekstas patyčioms. Gal iki penktos klasės mane klasėje be jokio paaiškinimo vadino Blusa. Ne pats maloniausias nick'as. Todėl visi mano draugai buvo iš kiemo, iš kitų klasių, arba patyčių objektai patys savaime mūsų klasėje. Net pamenu, kaip kartą panelei, kuri irgi tyčiodavosi (o va, išaugo į gan žmogų) ir kurios dėl to labai nekenčiau, ant galvos supyliau saują nepakuotų, tarsi cukraus pudra apibarstytų saldainių ir gavau nuo jos antausį. Tai, turbūt, ir buvo vienintelis kartas, kai vaikiškomis smegenimis mėginau su tuo kovoti.
Man buvo gal trylika, kai įsivėriau pirmą savo auskarą. Jis buvo po lūpa, nors visi amžinai čiešindavo, kad reikia prasivert ausis. Tą akimirką, kai mama pamatė auskarą - ir jau turėjo supykt - jai įgėlė bitė ir ji jaudinosi ar nebus, taip netyčia, alergiška... Įtariu, tai mane nuo daug ko apsaugojo.
Iki dvidešimties neturėjau auskarų ausyse. Labai džiaugiausi kad man nieks nedūrė ausų kaip daliai bendraamžių: kai jie buvo kokių septynerių. Sakydavo, užsinorėsi nešiot ir nebus kaip. Ir užsinorėjau. Bet man tai užtruko dvidešimt metų. Aš nebuvau labai konformistiškas vaikas ar paauglė. Anksti prasidėjusi depresija anksti baigėsi ir aš skrajojau padebesiais penkiolikos ir be auskarų.
Žmogaus kūnas daug apie jį pasako. Pavyzdžiui, kai man buvo depresija, aš žalojausi. Abi mano rankas dengia randai. Apie tai jau daug kalbėjau kituose įrašuose, čia labai neišsiplėsiu. Turbūt tuomet buvau gan nuo to priklausoma, priešingai, nei dabar, kai žalojimosi atvejų pasitaiko tik jei man "atsitinka" psichozė. Nuo jų turiu dar tebegyjančias žymes tiek ant rankų, nuo pečių, tiek per visas kojas.
Gera matyti, kaip kūnas gyja. Kaip raudonos žymės pamažu bąla. Džiaugtis, kad dabar kažkas yra geriau. Kad dabar labiau save myliu.
Šiuo metu turiu 21ą auskarą. Beprotė! Man taip sako, ypač kai žino, kad veriuosi pati. Kai kurie tiesiog naglai teigia, kad susiradau visuomenėje priimtiną savižalos formą. Galbūt jie teisūs, bet sąmonės lygmenyje skausmas man nėra patrauklus. Aš jį suvokiu tik kaip reikiamą praeiti būtinybę, norint gauti auskarą. Ir kaip natūralią gyjimo proceso dalį. Tik tiek.
Man patinka auskarai. Tai turbūt aišku iš to, kiek jų turiu. Kažkam gražu, kažkam negražu. Kartais net man kas nors pasidaro nebegražu ir aš išsiveriu. Nesu užburta fakto, kad privalau nešioti tai visą gyvenimą. Pripažinkim, arba pasinešiu ant šito judėjimo, arba dešimties metų bėgy tų auskarų per pus sumažės.
Apskritai mėgstu judėti į priekį ir keistis. Tai turbūt geriausiai apibūdina mano plaukai, kurie kinta vos ne kas porą savaičių. Mėgstu netilpti į rėmus, bet ne dėl paties netilpimo. Dėl to, kad tie rėmai manęs neapibrėžia. Galiu apsirengti elegantiškai, galiu vaikščioti sportiniam ar pankiškam stiliuj pasinėrus ir tai gali keistis kasdien. Kas pasako, kad ir aš pati nesu vientisas žmogus. Turiu didelius nuotaikų svyravimus, galiu mylėt gyvenimą vieną akimirką ir jaustis taip, lyg neturiu nieko, dėl ko gyvenčiau, kitą.
Pirmąją savo tatuiruotę pasidariau šiemet, su gimtadieniu. Tai - sapnų gaudyklė/kryžius/kardas. Yra toks žmogus kažkur šitam pasauly, kurio ir mano draugystės simbolis būdavo kryželiai. Aš gan dažnai dėl to kažką tokio nešioju-auskarą, pakabutį. Kad jausčiau dalelę tos nuostabios draugystės, kuri kadaise nutiko, kad nešiočiausi ją nuolat su savimi. Kardas primena, kad reikia kovoti už tai, kuo tiki ir nepasiduoti. Žinau, silly. Bet išties - ar tai svarbu? Sapnų gaudyklė įprasmina gasdinantį mano sapnų intensyvumą. Kaip bipolikė/asmenybės sutrikimą turintis žmogus, dažnais etapais sapnuoju itin daug, itin ryškiai ir realiai, taip, kad vietomis galiu sumaišyti tai su tikrove. Kartais pabundu tokia emociškai nuo jų išsekusi...
Antra mano tatuiruotė buvo home made. Man pakišo mintį ir jos neatsisakiau, ir ant rankos išsitatuiravau orouborous - save ryjančios gyvatės simbolį. Primenantį man tiek apie užburtus ratus, tiek apie tai, kad iš kai kurių ištrūksi tik pats, o iš kai kurių - nes jie gražūs - ir nereikia. Taip pat primena apie vieną rašytoją, kurios knygų serija Mortal Instruments (Cassandra Clare, if not mistaken) labai ilgai gyvenau. Tais laikais,kai man labai reikėjo nuo savęs pabėgti, būdavo tas magiškas pasaulis, kuriame galėjau pasislėpti. Tą šešių knygų seriją vis dar laikau vienu geriausių dalykų, kurį esu perskaičiusi. Ir tai, turbūt, nekis. Net jei genre indicated is young adults fantasy.
Trečią tatuiruitę man padarė draugas. Tai tiltas. Šiuo metu vis dar gedžiu netikėtai mirusio žmogaus, su kuriuo, tebūnie beveik nekalbėjau nuo anos vasaros, bet, kuris kadaise, man buvo visas gyvenimas. Ir kuriam buvau pažadėjusi save visam gyvenimui.
Mes abu labai mylėjom tiltus. Tiltai yra gražūs. Būti ant tiltų,būti prie tiltų, that was a thing. Ta tatuiruotė paprastutė, bet in memoriam. Ketvirtą pasidariau pati, užspalvino Karolis. Ant kitos kojos ir reiškiančią pėdsakus/kažko buvimo žymes. Ir tik tada suvokiau, kad tos dvi, viena į kitą besiglaudžiančios tatuiruitės, ėmė šnekėti viena su kita. Tardamos, kad iš tų tiltų liko jų pėdsakai.
Kūnas yra mūsų šventovė. Jau vien dėl to, kad tik jo dėka mes egzistuojam. Jau vien dėl to, kad, nori nenori, juo mes apie save pasakojam. Gerokai daugiau, nei patys žinome. Ir gerokai daugiau, nei kiti žino. Kūną mes nešiojam kasdien, ir tik mes turėtume spręsti, kaip jį nešioti. Tai universalus rūbas. Tarsi plati skara. Kurią galima rišti ant galvos, kad neperkaistum, ant kaklo, kad nesušaltum, ant riešo kaip papuošalą, ant krūtinės, kaip rūbą.
Kūnas yra tas rūbas, kurį dažnai pamirštame šnekėdami apie dvasią. Tarsi jis toje šnekoje neturėtų savo žodžio. Bet mūsų kūnai kalba. Ne tik tuo, kad jie turėtų būt sveiki, kaip ir sielos. Jie kalba patys savaime. Tik kiek leisime jiems pasakyti? Ir kiek leisime kitiems pažinti save per savo kūnus?
Dabar jaučiuosi nuoga. Tokia nuoga, kokia seniai nebuvau. Bet lyg išlindusi iš dušo. Gaivi. Lauke lengvai vėsiau. Vėsuma bėga pro mano pirštus kaip vanduo. Mano akys šviežios, ir jomis galiu patirti savo kūno istorijas. Kuriomis, arba tuo, kaip jos baigėsi, galiu didžiuotis.
Labanakt, visiems. Te ramumos būta aplinkui. Jei rasit klaidų, labai nepykit, kompiutery neveikia "a".
Vis šitai yra supliekta telefonu.
Komentarai
Rašyti komentarą