1973m. Švedijos spaudoje buvo išskirtiniai. Norrmalmstorg banko apiplėšimas sulaukė didžiulio pasaulio susidomėjimo. Švedijoje tai buvo pirmoji įkaitų krizė, visą laiką tiesiogiai transliuota per nacionalinę Švedijos televiziją. Tolimesnis įvykių tyrinėjimas padėjo pamatą dar negirdėto psichologinio sutrikimo atradimui, nagrinėjimui, terminas Stockholm syndrome was coined, o netrukus po to visame pasaulyje ėmė aidėti panašūs atvejai, įvykę kitose šalyse, kurių aukoms iki tol, galbūt, netgi buvo klijuojamos fanatikų ar nevispročių etiketės. Iki kol pasaulis sužinojo, kad tai yra būsena. Stockholmo sindromas egzistuoja, yra tyrinėjamas ir aiškinamas, juo sergantiems žmonėms dabar jau yra teikiama pagalba ir nuo jo yra sėkmingai pasveikstama.
Tiems, kas nepamena, kas tai per daiktas, siūlau užmesti akį į pirmąjį mano įrašą apie šį sindromą. O aš, tuo tarpu, tesiu toliau.
Norrmalmstorg skvere esantis penkių aukštų pastatas šiandien yra įžymybė. Jį karūnuoja Stockholmo sindromo gimimo vieta. Šiuo metu pastate jau nebėra ten kadais įsikūrusio Kreditbanken banko padalinio, tačiau vieta vis dar gausiai lankoma turistų. Dabar tai atrodo kaip eilinis Stockholmo centro pastatas prie aikštės, kaip daugelis kitų pastatų, pro kuriuos gali praeiti, ir nelikę nė vieno 1973-iais ten vykusios įkaitų krizės pėdsako. (Galbūt meluoju ir kur nors kabo lentelė. Turėtų kabėti.)
Verta pradėti nuo to, kad pati, kaip įkaitų krizė, ta krizė nebuvo kažkuo ypatinga. Ji tęsėsi šešias dienas - galbūt ilgokai kaip būtent banko įkaitų krizei, tačiau mes šnekame apie, palyginus, mažus nukentėjusiųjų skaičius - viso labo keturis asmenis, tris moteris ir vieną vyrą. Neskaičiuojant, žinoma, kelių sužeistų pareigūnų.
banko įkaitai
Prasidėjus banko apiplėšimui policijai buvo pranešta iš karto. Tuo metu banke buvo vienas nusikaltėlis - Jan-Erik "Janne" Olsson, užsidėjęs peruką ir rankoje laikydamas ginklą jis džiugiai darbuotojams pranešė, kad linksmybės dar tik prasideda. Kadangi įsiterpė policija, vienas policininkas buvo pašautas, o kitam Janne liepė atsisėsti į kėdę ir ką nors dainuoti. Beje, šis apiplėšimas bendrame vaizde apskritai buvo muzikos prasme turtingas: pavyzdžiui, žinome, kad kėdėje sėdėjęs pareigūnas dainavo būtent Lonesome Cowboy. Nors, turbūt, ne taip išraiškingai, kaip tai gali padaryt Elvis Presley. Tuo tarpu Janne paėmė įkaitais keturis jau minėtus žmones ir užsibarikadavo pastato patalpoje. Pirmasis Janne reikalavimas policijai buvo čia pristatyti jo bičiulį Clark Olofsson, kuris taip pat jau iki šio apiplėšimo turėjo nemažą kriminalinių nusižengimų sąrašą.
Prašymas buvo įvykdytas ir kitas šešias dienas vyko derybos dėl to, kiek ir ko nusikaltėliai nori saugiam pabėgimui. Kažkur tarp tų šešių dienų vienas iš pagrobėjų spėjo įsiamžinti kaip neblogas dainininkas, demonstruodamas savo įgūdžius Killing me softly dainos pavidalu (tai veikiausiai buvo užfiksuota telefono su pareigūnais metu).
Iš tiesų, pati įkaitų krizė praėjo kaip įprasta įkaitų krizė - policija įsiveržė su dujomis, nuginklavo nusikaltėlius, išlaisvino įkaitus. O tuomet, šnekant su įkaitais, paaiškėjo, kad šie labiau baiminosi policijos, dėl jų brutalių veiksmų.
Ir būtent tuomet buvo atkreiptas dėmesys į šį keistą fenomeną. Deja, dėl etinių priežasčių nebuvo ir nėra galimybės pilnai ištęstuoti simptomo ribų ar lengvai padaryti išvadas, kas, labiau nei kiti, turi šansus nuo šio sindromo nukentėti. Todėl visa, kas liko specialistams - tai nagrinėti jau įvykusias situacijas ir padaryti išvadas.
asociatyvi nuotrauka
Pastebėta, kad paprastai dauguma, kenčiančių nuo Stockholmo sindromo taip pat turi visiškai tokius pat simptomus, kaip ir tie, sergantys PTSD (Post Traumatic Stress Disorder). Galbūt Stockholmo sindromą tam tikra prasme netgi galima vadinti savotiška PTSD atmaina, nes, kaip ir PTSD, jis atsiranda po traumos. Taigi, be teigiamų jausmų savo skriaudėjams, kenčiantys nuo Stockholmo sindromo patiria: nemigą, košmarus, irzlumą, dkoncentracijos stygių, sumišimą ir mato traumos metu vykusius vaizdus/jaučia jausmus ir panašiai (flashbacks). Taip pat tokie žmonės lengvai išgasdinami, dažnai nebegali džiaugtis anksčiau džiaugsmą teikusiomis veiklomis bei patiria sunkumų pasitikėti žmonėmis. Daugiausiai prošvaisčių sergantiesiems Stockholmo sindromu žada psichoterapija.
Tikima, kad didesnę tikimybę simptomui išsivystyti turi moteriškosios lyties atstovės. Šią teoriją pagrindžia evoliucinės psichologijos atstovai, remdamiesi senovėje dažnais pavyzdžiais, kuomet gentyse gyvenantys vyrai išeidavo medžioti, o jų moterys dažnai būdavo pagrobiamos ir išnaudojamos kitos genties. Taip pat remiamasi idėja, jog moterys yra labiau linkusios į atsiduodantį (submissive) elgesį, nei dominuojantį (dominant).
Tačiau lygiai taip duomenys gali būti tiesiogiai iškreipti dėl to, jog itin dažnai girdime apie smurtą artimoje aplinkoje, ir 3 iš 5 smurtą patiriančių asmenų yra moterys. Stockholmo sindromas, tačiau, pasireiškia koncentracijos stovyklose tarp išgyvenusiųjų, karo belaisvių stovyklose, ir nepamirškime, kad, iki tam tikro laikotarpio, į karą eidavo tik vyrai. Tiesiog iki šiol susidaręs iškreiptas vyro psichikos paveikslas (kad vyras nuolatos yra stiprus, niekuomet neverkia, neserga psichikos ligomis it t.t.) neleidžia nupiešti tikro ir tikslaus Stockholmo sindromo mąsto. Be to, niekas nenori matyti savo šalies kario, kuris jaučia trauką priešo pajėgoms.
Kai šnekame apie lėktuvų užgrobimus ar įkaitus banke, mes žinome, kad tiems įkaitams situacija buvo neišvengiama - jie tiesiog buvo ne laiku ir ne vietoje. Tačiau šnekant apie socialinį Stockholmo sindromą - smurtą šeimoje ir panašiai, iškyla dar viena idėja: teisinant save ir savo blogus gyvenimo sprendimus (poor life choices) išsivystyti patį sindromą. Pavyzdžiui, susidedant su vyru, kuris nuo pat pradžių atrodė pavojingas ir agresyvus - ir jo nemetant -, žmogus ima teisinti situaciją "bet kartais jis būna man geras", "bet jis mane myli" ir pan. Tas pats labai dažnai - pastebėta - įvyksta net su naujais pirkiniais. Sakykim, žmogus išsirenka ir įsigyja mašiną, ir pirmuosius metus būna tarsi ją įsimylėjęs, nematydamas realybės to, kad pasirinko prastą, nuolat gendantį modelį: "na, taip, buvau su ja servise kelis kartus, bet tai - puiki investicija!". Internete apie Stockholmo sindromą diskutuojantys žmonės pateikia ir dar vieną puikų pavyzdį - naudojimąsi Internet Explorer maršykle. Na, aš žinau, kad dabar ji jau veikia, bet čia reikėtų šnekėti apie ankstesnes jos versijas. Žinoma, klijuoti etikečių čia nereikėtų, veikiau - pažiūrėti į tokias smulkmenas su šypsena. Tiesiog atkreipiu dėmesį, kad žmogaus santykis su technologijomis, mašinomis ir panašiai kartais parodo pavydėtinai tikslų Stockholmo sindromo elgesio modelį.
Nagrinėjant sindromą dar giliau, galima pastebėti tam tikras jo apraiškas, kuomet žmogus pasiduoda kovoti su psichikos ligomis ar priklausomybėmis, netikėdamas, kad pats gali ką nors pakeisti (feeling helpless), kaip ir sindromo metu, tačiau tikėdamas, kad pasidavimas ir judėjimas pasroviui bent jau leis jam išgyventi. "Bet man būna gerų dienų" gali sakyti narkomanas. Depresija sergantis žmogus, kuris vis giliau į ją nyra, gali pasidžiaugti, kad jo viduje tarsi nebelieka konflikto tarp jo noro ir pastangų stengtis išbristi ir realybės, kurioje jis stipriai serga, ir išbristi jam atrodo ne jo jėgoms. Visa tai - labai panašūs elgesio modeliai.
Man asmeniškai įdomiausia Stockholmo sindromo manifestacija - Patricijos Campbell "Patty" Hearst atvejis.
Viena iš keisčiausių FBI bylų per visą organizacijos istoriją prasidėjo 1974 metų vasario mėnesį. Patty Hearst, kilusi iš turtingos šeimos, kurioje jos seneliui tuo metu priklausė didžiausias pasaulyje spaudos ir kino verslas, o visa Hearst šeima buvo asocijuojama su stiprią politinę įtaką turinčiais žmonėmis anti-komunistiniame fronte. Septyniasdešimtieji Amerikoje buvo pamišęs laikotarpis: kai kuriomis savybėmis būdami šešiasdešimtųjų tęsiniu, septyniasdešimtieji pasižymėjo tolimesne kova už moterų teises ir lygybę, didžiulė atskirtis tarp turtingiausiųjų ir visiškų vargšų bei afroamerikiečių, septyniasdešimtaisiais taip pat pirmąsyk atšvęsta Žemės diena, kurią dabar kasmet švenčiame. Ji pratęsė tolimesnį žaliųjų judėjimą, taip pat toliau plėtojosi prieš karą nukreiptas judėjimas, amerikiečiams toliau, iki pat 1989 metų tebesitęsiant Vietnamo karui. Šalį taip pat sukrėtė Watergate biuro skandalas, vykdytas kaip parodomasis opozicijos prieš Niksoną šou, į kurį, vėliau paaiškėjo, buvo įsivėlęs ir pats prezidentas Niksonas, vėliau dėl to nusprendęs atsistatydinti.
Šalį krečiant karams ir skandalams, joje tarp 1973 ir 1975 metų veikė Symbionese Liberation Army pasivadinęs judėjimas, kurį tesudarė, geriausiu atveju, dešimt žmonių. Tai buvo itin neorganizuotas teroristinis judėjimas, 1974 metų vasario 4-ą dieną užsimojęs pagrobti - ir sėkmingai įvykdęs tą pagrobimą - jauną devyniolikmetę Patriciją Hearst. Organizacija laikė ją įkaite beveik du mėnesius, kurių metu buvo pareikalauta, kad Patricijos šeima dosniai paaukotų labdaros organizacijai, tiekiančiai maistą vargšams. Reikalavimas buvo įvykdytas, tačiau užuot paleidę Patriciją namo organizacijos nariai ir toliau ją laikė įkaite, kol... už dviejų mėnesių nuo pagrobimo ji buvo kamerų pastebėta Hibernia banko apiplėšime (1974 metų balandis) , laikanti automatą, greta kitų organizacijos narių. Šalį sukrėtė skandalas. Netrukus vietiniam radijui buvo atsiųsta juosta, kurioje Patty teigia nusprendusi savo noru pasilikti organizacijoje ir kartu kovoti už jų tikslus.
Per vieną dieną Patricija Hearst iš ieškomos nusikaltimo aukos tapo viena iš FBI ieškomų asmenų jų duombazėje, kartu su kitais SLA nariais. Nepaisant to, kad tam tikroje banko apiplėšimo juostos vietoje ginklai ir buvo nukreipti į Patty, iš vėlesnių jos nusikaltimų galima nutuokti jos pasirinktą pusę.
1974 metų gegužę Patricija pastebėta parduotuvės apiplėšimo metu šaudžiusi į parduotuvės darbuotoją ir vairuojanti iš įvykio vietos dingstančią mašiną. 1974 metų birželį ji jau dalyvavo antrame banko apiplėšime. Vėliau pripažinta, kad P. Hearst prisidėjo prie keletos sprogmenų gaminimo SLA organizacijoje, dalyvavo trečiame banko apiplėšime, kurio metu žuvo civilė moteris.
P. Hearst sulaikyta 1975m. Rugpjūtį, po, iš viso, devyniolikos mėnesių dingimo iš namų ir septyniolikos mėnesių dalyvavimo SLA veikloje ir slapstymosi: ironiška, tačiau tuo metu tebuvo likę gyvi tik du SLA aktyvistai - ji ir Emily Harris (šeši aktyvistai nukauti dar praėjusių metų gegužę).
Sulaikymo metu mergina nesipriešino, tačiau jos elgesys apibūdinamas kaip itin flegmatiškas, primenantis zombį. Mergina buvo tęstuota ir buvo pripažinta, kad jos intelektas, lyginant su ankstesniu, buvo nukritęs, taip pat ji svėrė mažiau, nei turėtų sverti. Iš čia kilo kaltinimai, kad Patricijai tiesiog buvo praplautos smegenys ir visa tai ji darė ne savo noru. Kiti, tuo tarpu, teigė, kad mergina pasinaudojo situacija pagyventi dvigubą gyvenimą - tapti nusikaltėle, dalyvauti organizacijos veikloje, ir, ją sugavus, tiesiog apsimetė nukentėjusia.
1976 metais teisme Patricijos Hearst likimą sprendusi byla vadinama dešimtmečio byla. Apipinta gandų, teorijų ir kontraversijos, byla buvo užbaigta ir nuosprendis paskelbtas kovo 20-imtąją dieną. Ji buvo nuteista kalėti septynerius metus už banko apiplėšimą ir ginklo naudojimą užpuolimo metu. Septyneri metai, palyginus su galimu kalėti laiku už tokį nusikaltimą (maksimalus kalėjimo laikas - 35 metai) buvo švelni bausmė. Tai, kad P.Hearst buvo pripažinta kalta, tuo pačiu buvo žinutė visiems jaunimo judėjimams Jungtinėse Amerikos Valstijose: bylą užbaigęs teisėjas spaudai davė komentarą, kad "maištingi jaunuoliai, kad ir dėl kokios priežasties tampantys revoliucionieriais ir savo laisva valia vykdantys nusikaltimus, bus nubausti".
Patricija Hearst paleista iš kalėjimo 1979 metais, tuo metu valdžioje esant prezidentui Jimmy Carter. Pilnas savo teises ji atgavo 2001 metais, kuomet kitas prezidentas, Bill Clinton, "atleido" (pardoned) jai paskutinę savo dieną prezidento poste. Kol kas ji išlieka vieninteliu asmeniu, kurio kaltę pripažino vienas, ir atleido kitas prezidentas.
Šiuo metu Patricija Campbell "Patty" Hearst yra rašytoja, aktorė, aktyviai dirba su šunimis ir skina prizus šioje veikloje.
Įdomūs faktai apie Stockholmo sindromą:
- Dėl keistų klaidų ir juokelių pop. medijose Stokholmo sindromas kartais pavadinamas Helsinkio sindromu. Tarp tokių "incidentų" yra Die Hard filmas ir Top Gear epizodas.
- Egzistuoja priešingas Stockholmo sindromui, išskirtas Lima sindromas - tai sindromas, kurio metu pagrobėjas ima jausti prieraišumą ar kitas teigiamas emocijas aukai.
- Dainas, pavadinimu Stockholm syndrome turi bent trys grupės: One Direction, Muse ir Blink 182.
- Berlyno sindromas iš tiesų egzistuoja (tačiau labai retai kur randamas tuo vardu). Tai - leišmaniozė, liga, kuria pirmasis labiau susidomėjo ir ją gydyti ėmė Chaim'as Berlin'as. Priklausomai nuo ligos tipo, negydoma ji baigiasi mirtimi (visceralinė leišmaniozė) arba rimtu neįgalumu (odos leišmaniozė).
Komentarai
Rašyti komentarą