Jausmas keistas, kai atrandu kažką naujo, ypač, jei tai - fantastika (ir gera fantastika), ir negaliu su I tuo pasidalinti. Yra tiek obsesijų, kurios manęs su niekuo taip nesieja, kaip su ja. Kartais to ryšio be galo trūksta, jo niekas nepakeičia ir niekas neatperka...
Bet tuo pačiu aš stoviu kitame laido gale ir žinau, kad galutinai nukirpau laidus pati aš, nes jie buvo nesveiki, nes jie nebuvo to verti. Nes žmonės, kurie nori tavęs savo gyvenime, nekuria atskiro el.pašto, kuriuo susirašinėtų tik su tavimi. Žmonės, kurie nori tavęs savo gyvenime atrašo, pakelia telefoną skambučio metu, bent kartais. Žmonės, kurie nori tavęs savo gyvenime neužmiršta, kad gyvenimais reikia dalintis po lygiai.
Bet taip keista, kad dabar jau ir aš, gyvenanti savo svajonę, užsikrušusi prie psichologijos/sociologijos tyrimo negaliu jai to pasakyti. Keista, kad, jei ji vis dar Kaune, mes minam tuos pačius grindinius, ir ji to nežino. Keista, kad aš įstojau į psichologiją, ir ji net to nežino. Nes paskutinis mūsų susitikimas buvo dar čia, dar Vilniuje, dar prieš man įstojant - nors jau netoli to, ir ji težinojo mano planus ir smarkiai abejojo, ar būčiau jai skyrusi laiko, jei būčiau čia, Kaune.
Keista, kad ji nežino, kad jau nebeturiu sužadėtinio. Keista, kad nežino, kad vėl gydausi Vasaros 5, nes kai kurios netektys sukrečia. Keista, jog nežino, kad pamažu ieškau darbo, nes ten, kur buvau, buvau jau gerokai per ilgai, ir už tai sumokėjau savo kainą: niekada ir jokiom sąlygom nereikėjo ten taip ilgai pasilikti. Stotelės turi likt stotelėm.
Randu naują serialą, randu naujus filmus, randu naujus tyrimus, ir negaliu jais pasidalinti. Yra tiek daug, kuo galėčiau su ja dalintis ir atrodo, kad niekas kitas nesupras, nes kai kurie dalykai tiesiog ne visiems tokie įdomūs. Kai kurie pamišimai ne visiems įdomūs. Ir tais momentais, kai einu šia žeme be nieko: be darbo, be mokslų, kai negaliu kažkaip pilnavertiškai žmonėms atsakyti "o tai ką tu dabar veiki gyvenime", žinau, kad turėčiau toną atsakymų jai. Ką aš veikiu, ką surandu, ką atradau, kas mane žavi, apie ką norėčiau kurti kartu su ja. Kaip pasikeitė mūsų skoniai ir požiūriai.
O keisčiausia yra žinoti, kad niekas iki galo negali nutraukt tų laidų, nes mes abi nuo mažens svajojom didžiai, net jei vienu ar kitu metu buvom praradusios viltis, kad tos svajonės pildysis. Ir mes abi sukamės tuose pačiuose laukuose. Ir anksčiau ar vėliau mes kaktomuša susidursim. Susidursim tyrime, susidursim konferencijoj, ir, turbūt, palinksėsim viena kitai galvomis, lyg du vos nepažįstami žmonės. Ir iš tiesų - jau ir vos bepažįstami. Ir iš tiesų - nieko kito aš taip nebuvau pažinusi. Bet kai kuriems dalykams kartotis nelemta.
Komentarai
Rašyti komentarą