PIRMOS PENKIOS
KITOS PENKIOS
XI
kodėl drįsai mane sutikt
neatsakau
neatsakai
sakai
iš beržo
pasipylė
XII
po devynių
jau po laiko
viską nušlavė
nušlavė dulkes
nušlavė ir kelius
nušlavė voratinklius
vorus
įsirangiusius medžiuose
tavo mylėtus
šitaip mylėtus vorus
jau po laiko
jau viskas užsidegė
ledas ištirpo
sodžiais pažiro
dangus
XIII
štai aš
štai aš štai aš štai aš štai aš
daugiau nebematyti nieko
renkuosi veidrodį
tu išėjai dar nenušvitus
saulei
nenušvitus
pievai
nenušvitus
tau
vandens butelyje
palikus patį lietų
palikus
patį
mano branduolį
ir lūpų dažą
ant kaklelio
ir išėjai
kaip jokios pušys neišeina
ir jokios moterys
ir jokis dievas
XIV
artėjame prie pabaigos
diržus
užsisegti diržus
nusisegti diržus
ar tikrai
šitaip ankšta čia buvo?
Ar tikrai
dar tyresnis lietus
šitaip graužia
ir ašarom sužiba veidas
pagalvė
pribarstyta rasos
iš pavienių
ragenos kertelių
sugniaužta delnuose
dar sausoka paklodė
dar galėčiau
dar daug
neskaičiuotai priverkt.
XV
mergyt
tu čia
jau laikas baigti
aš pasiduodu
priešas užėmė vartus
mergyt
girdi
jei tik mane kas girdi
turėtų
šitaip būti
mergyt
jie sudaužė visus stiklus
vis jie
vis jie
mes čia viena gyvybė
mergyt
seniai jau laikas baigti
bėk
aš pasiduodu
aš tau
pasiduodu
I
Tu kaip rašinys
nuo pradžios iki galo
niekuomet
nesudėčiau reikiama tvarka
kad gerai įvertintų per egzaminą
bet
kaip rašinys
prasidedi didžiosiom
o po to po truputį
mažėji
mano atmintis
ne auksinė
jau pamirštu ir plaukų atspalvį
ir tavo batelių dydį
ir puodelius tavo spintoj
ir tą arbatą su pienu
ir tavo rašytas raides
tu kaip rašinys
imi ir stojiesi
keliesi ir nuseki
paskui kątik pamestą mintį
ir aš čia lieku
ir aš čia lieku
tiesdama ranką
į tavo pačios išeinant
primintą jausmą
tavo batelių dydžio
II
nes tik per garsą
suvokiame tylą
bet ne per išėjimą
suvokiau tave
per lietų pamestą
ir įvyniotą
į
brangiausią
popierių
sušlapusį
per sekančios vasaros lietų
per sekusios vasaros
sekusios
mano jausmų
šipuliais
ir
visomis kitomis dievybėmis
pastatytomis žiemą
prie židinio
kiek dabar kainuoja
skiautelė tavo gyvenimo?
(kažkas iš aukštai atsiliepia
2,99)
III
pradedu kursyvu
nutrinti
tuojau pat nutrinti
šitą eilę
tokią nelygią
išsikišusią
kaip ir mūsų draugystė.
IV
kol katė groja
perkusiniais
kol balandžiai
apspitę kaimynės namus
balti balandžiai
juodi balandžiai
balti ir juodi
bylnai
šachmatai
kol katė žaidžia
perkusiniais
kol aš dar čia
kol dar čia
kol dar aš
V
gaila
kad ne apie mudvi rašau
o gal apie mudvi
o gal negaila
o gal kai jau rašai
tai apie viską
ištisine linija
besidriekiantį
nuo dykumos iki kopų
nuo mano krūtinės ląstelių
iki tavo rankutės pirštelių
KITOS PENKIOS
VI
tavo šauksmas
nebepasiekia
mano mažų nykštukinių durelių
mano mažo
mano mažų nykštukinių durelių
mano mažo
plokščio pasaulėlio
su švariai išraižytom langinėm
ir trupiniu kelio
kurį vakar pro šalį lėkdamos
numetė fermerio varnos
skrisdamos
pra-skrisdamos
pa-skrisdamospa-
dar truputį pagalvok
dar mano raktas
tavo užmirštoj
kišenėj
tavo
kad ir
užmirštoj
kad ir kišenėj
kad ir tavo.
VII
klausė kokios arbatos
tikėjosi atsakysi
kad žaibas neperskels medžio
kad medis neperskels žaibo
kad priglaus
maža dyvina trobelė
kad užtars
kad pritars
kad visuomet
kiekvienos dienos laidotuvėse
ankstyvą rytą
turėsi mažą raktelį
kaip iš pasakos
kaip iš mito
ir varteliai
visuomet patys
prieš tave sužėrės
VIII
koks yra
tavo žinučių skonis
koks yra
tavo plaukų skalsumas
IX
štai ir aš
mergyte
štai ir mano
viskas prieš akis
sudėta
užtaisytas ginklas
atlapotas langas
nukirsta galva
tu rinkis
tau belieka rinktis
kurį
paskirsi
man
atbaladojant
rytą.
X
“čia tikra?”
manęs klausdavo
čia tikra?
Kad ir aš ir tu
visai išnykusios
kad mėlynos sofos
ir sapne mėlynos
kad bala
toks nenusakomas smagumas
su tavim
čia tikra
klausdavo
čia tikra
ar aš nemeluoju
ar tikrai
šitokiuos ilgumuos
laiškuose
rašydavom
ar čia tikra
ar tikrai čia tai
PENKIOS PO DEŠIMTOS
kodėl drįsai mane sutikt
neatsakau
neatsakai
sakai
iš beržo
pasipylė
XII
po devynių
jau po laiko
viską nušlavė
nušlavė dulkes
nušlavė ir kelius
nušlavė voratinklius
vorus
įsirangiusius medžiuose
tavo mylėtus
šitaip mylėtus vorus
jau po laiko
jau viskas užsidegė
ledas ištirpo
sodžiais pažiro
dangus
XIII
štai aš
štai aš štai aš štai aš štai aš
daugiau nebematyti nieko
renkuosi veidrodį
tu išėjai dar nenušvitus
saulei
nenušvitus
pievai
nenušvitus
tau
vandens butelyje
palikus patį lietų
palikus
patį
mano branduolį
ir lūpų dažą
ant kaklelio
ir išėjai
kaip jokios pušys neišeina
ir jokios moterys
ir jokis dievas
XIV
artėjame prie pabaigos
diržus
užsisegti diržus
nusisegti diržus
ar tikrai
šitaip ankšta čia buvo?
Ar tikrai
dar tyresnis lietus
šitaip graužia
ir ašarom sužiba veidas
pagalvė
pribarstyta rasos
iš pavienių
ragenos kertelių
sugniaužta delnuose
dar sausoka paklodė
dar galėčiau
dar daug
neskaičiuotai priverkt.
XV
mergyt
tu čia
jau laikas baigti
aš pasiduodu
priešas užėmė vartus
mergyt
girdi
jei tik mane kas girdi
turėtų
šitaip būti
mergyt
jie sudaužė visus stiklus
vis jie
vis jie
mes čia viena gyvybė
mergyt
seniai jau laikas baigti
bėk
aš pasiduodu
aš tau
pasiduodu
Komentarai
Rašyti komentarą