Vaikystėje troškau, kad mano vardas būtų Gabija. Numanau, tuo metu nė nenutuokiau, kokią stichiją jame įkūnyja žmonės. Norėjau būt Gabija ir viskas. Štai, stoviu sode, pamažu grilinėje šyla malkos. Liepsnos liežuviai pamažu valgo kramsnoja buvusį beržą. Vyrai pjauna žolę, moterys kūrena ugnį. Mažos jaunos pagonių pasiuntinės. Pavėlavom! Kokiais 800 metų. Vaidilutės sergėja ugnį, vyrai pjauna žoles. Jau ne dalgiu, piktai riaumojančiu benzininiu žvėrimi. Atbunda niekada neturėta: vyrai pjauna žolę dalgiu, vaidilutės sergėja ugnį. Dar sekundė ir kaip pelenės pasakose: apsidengsiu lininiais drabužiais, mėlynakių linų drabužiais.
Ravime daržą, kolei pasirodo ilgas ilgas sliekas. Teta sliekų nemėgsta. Su ja ir svarstome, kaip ilgai jis keliauja. Tariu, kad mums - koją pakeli, koją nuleidi, ir žingsnis. O va, jam... Ir teta tarsteli „jis visada žingsnyje“. Ir aš galvoju: juk tikrai! Slieko kelionė įprasmina buvimą „čia ir dabar“, jo koncepciją. Sliekas atėjo iš kažkur, sliekas juda į kažkur, tačiau visa, kas tuo metu egzistuoja sliekui, yra jo žingsnis. Vienas vienintelis žingsnis, neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Sliekas turi tikslą ir į jį keliauja – mes jo nežinome. Tai ne mūsų reikalas ;> Tačiau, net turėdamas savo ištakas ir tikslą, jis niekaip negali pamiršti dabar. Mes darome tūkstančius darbų vienu metu, negerbdami nei savęs, nei darbų, o štai jis – kas jam belieka, jei protas nėra jo supančiojęs? Lieka būti čia ir dabar. Prie nieko neprisirišti, tad nieko ir nepaleisti. Nieko nesigailėti ir nemėginti keisti to, kas jau buvo. Visa tai, be jokių mąstymo detalių, telpa į tą vieną vienintelį žingsnį, kuriame yra alfa, kuriame yra omega, in ir yan, jūreivis ir uostas, saulė ir jūra. Jie nesiginčyja, jie neprieštarauja, jie neplėšia slieko per pusę. Jie yra žingsnyje.
***
Šį įrašą rašyti planavau ir planavau ir planavau... Parašyti apie tai, ir apie tai, ir dar tai... Bet turiu pasakyti: kuo labiau gyveni, tuo sunkiau darosi rašyti apie gyvenimą. Gal dėl to, kad jis tampa vis stipriau neįkainojamas, vis mažiau išreiškiamas žodžiais, ir jaučiama pilnatvė, kuri nė nereikalauja būti nusakyta žodžiais? O gal todėl, kad labiau traukia atsiversti knygą, išgerti arbatos.
Kelioms dienoms išvažiavau į Vilnių, grįžau šiandien, po savaitės su trupučiu. Didžiuojuosi savo neprisirišimu prie planų, kuris, pasirodo, man buvo bene nulemtas. Draugas, su kuriuo turėjau parbalsuoti iki Šiaulių užsirūstino, kad nesiseka jo planai (Lennon‘as kartą pasakė „kol žmogus planuoja, Dievas juokiasi“), nors puikiai žino, kad visas gyvenimas nejudės pagal jo darbo užrašų knygelę ir panašiai. O aš taip ramiai, ir taip stipriai čia ir dabar jaučiausi Vilniuje, kad tiesiog nepaskubėjau niekur išvažiuoti. Pabuvau ir „Arbatos“ jubiliejiniame koncerte Vilniuje, ir Stankevičiaus Rimvydo eilių skaityme (Dieve, kaip man patiko), ir su pora be proto pasiilgtų žmonių susitikau. Išmokau gaminti keletą naujų dalykėlių. Žodžiu, gyvenau, o gyvenimas irgi gyveno, nė kiek manimi nesiskųsdamas. Priėjau prie labai keistos išvados: tas Vilnius, kuris man atrodė baugiai didelis, ryjantis daugybę laiko, turintis beprotiškus atstumus (kaip baisu bus, kai dirbsiu: anksti keltis, neanksti grįžti vien dėl transporto!), pasirodė besąs man mažesnis už Šiaulius. Buvau jame tokia rami, tokia niekur neskubanti ir daug kur spėjanti. Gal todėl, kad, tik prieš savaitę supratau, Vilniuje aš ir sugebu daug daugiau būti čia ir dabar. Gal kol kas: kol nepažįstu daug žmonių, kol nereikia maigyti daug sms žinučių (nors, manau, ir nereikės). Kai atkeliauju į Šiaulius, be kelių ramių dienų, toks jausmas, kad visa apsiverčia kojomis aukštyn. Gal tiesiog noriu labai daug iškart atsikąsti? Daug nuveikti, su daug susitikti? Žodžiu, daug čia ir dabar iš to paprasčiausiai neišeina. Aišku, juokinga tokioms dvasinėms praktikoms išsirinkti vietą, kurioje tai pavyksta: tas, kuris išties geba būti čia ir dabar, tai sugebės bet kur. Prie vietų prisirišti nereikia. Tačiau tai gali būti labai puiki pradžia.
Be to, baisiai noriu pajusti tą gyv ą Vilnių (su kuriuo, regis, baigiu susidraugauti, kaip su aikštingu žirgu, iš tolo jam skindama žolę kurią jis labai greitai sučiaumoja, ir, kad ir kiek, atrodo, daug priskynei, kaip mat rankoje nieko nelieka).Vilnių, kuriame vakarais skaitomos eilės, kuriame yra man prasmingos muzikos koncertų, kuriame yra Vingio parkas ir Televizijos bokštas (šalia kurio, bent kurį laiką, ir gyvensiu). Laikui bėgant, manau, net ir savo senutį mielą dviratuką ten atsigabensiu. Iš pirmų algų gal jam kažkiek pagailėsiu ir sutvarkysiu stabdžius, prisitaisysiu priekyje krepšelį. Nuostabus dviratukas. Reikalaująs remonto, iki tapimo princese, iš pelenės, bet pamažu mano pamiltas. Kad ir kiek aš jį retsykiais netekusi kantrybės keikdavau, bet išties sėdu ant jo, važiuoju, ir mąstau „va čia yra dviratis. Čia yra tikras dviratis.“
Ravime daržą, kolei pasirodo ilgas ilgas sliekas. Teta sliekų nemėgsta. Su ja ir svarstome, kaip ilgai jis keliauja. Tariu, kad mums - koją pakeli, koją nuleidi, ir žingsnis. O va, jam... Ir teta tarsteli „jis visada žingsnyje“. Ir aš galvoju: juk tikrai! Slieko kelionė įprasmina buvimą „čia ir dabar“, jo koncepciją. Sliekas atėjo iš kažkur, sliekas juda į kažkur, tačiau visa, kas tuo metu egzistuoja sliekui, yra jo žingsnis. Vienas vienintelis žingsnis, neturintis nei pradžios, nei pabaigos. Sliekas turi tikslą ir į jį keliauja – mes jo nežinome. Tai ne mūsų reikalas ;> Tačiau, net turėdamas savo ištakas ir tikslą, jis niekaip negali pamiršti dabar. Mes darome tūkstančius darbų vienu metu, negerbdami nei savęs, nei darbų, o štai jis – kas jam belieka, jei protas nėra jo supančiojęs? Lieka būti čia ir dabar. Prie nieko neprisirišti, tad nieko ir nepaleisti. Nieko nesigailėti ir nemėginti keisti to, kas jau buvo. Visa tai, be jokių mąstymo detalių, telpa į tą vieną vienintelį žingsnį, kuriame yra alfa, kuriame yra omega, in ir yan, jūreivis ir uostas, saulė ir jūra. Jie nesiginčyja, jie neprieštarauja, jie neplėšia slieko per pusę. Jie yra žingsnyje.
***
Šį įrašą rašyti planavau ir planavau ir planavau... Parašyti apie tai, ir apie tai, ir dar tai... Bet turiu pasakyti: kuo labiau gyveni, tuo sunkiau darosi rašyti apie gyvenimą. Gal dėl to, kad jis tampa vis stipriau neįkainojamas, vis mažiau išreiškiamas žodžiais, ir jaučiama pilnatvė, kuri nė nereikalauja būti nusakyta žodžiais? O gal todėl, kad labiau traukia atsiversti knygą, išgerti arbatos.
Kelioms dienoms išvažiavau į Vilnių, grįžau šiandien, po savaitės su trupučiu. Didžiuojuosi savo neprisirišimu prie planų, kuris, pasirodo, man buvo bene nulemtas. Draugas, su kuriuo turėjau parbalsuoti iki Šiaulių užsirūstino, kad nesiseka jo planai (Lennon‘as kartą pasakė „kol žmogus planuoja, Dievas juokiasi“), nors puikiai žino, kad visas gyvenimas nejudės pagal jo darbo užrašų knygelę ir panašiai. O aš taip ramiai, ir taip stipriai čia ir dabar jaučiausi Vilniuje, kad tiesiog nepaskubėjau niekur išvažiuoti. Pabuvau ir „Arbatos“ jubiliejiniame koncerte Vilniuje, ir Stankevičiaus Rimvydo eilių skaityme (Dieve, kaip man patiko), ir su pora be proto pasiilgtų žmonių susitikau. Išmokau gaminti keletą naujų dalykėlių. Žodžiu, gyvenau, o gyvenimas irgi gyveno, nė kiek manimi nesiskųsdamas. Priėjau prie labai keistos išvados: tas Vilnius, kuris man atrodė baugiai didelis, ryjantis daugybę laiko, turintis beprotiškus atstumus (kaip baisu bus, kai dirbsiu: anksti keltis, neanksti grįžti vien dėl transporto!), pasirodė besąs man mažesnis už Šiaulius. Buvau jame tokia rami, tokia niekur neskubanti ir daug kur spėjanti. Gal todėl, kad, tik prieš savaitę supratau, Vilniuje aš ir sugebu daug daugiau būti čia ir dabar. Gal kol kas: kol nepažįstu daug žmonių, kol nereikia maigyti daug sms žinučių (nors, manau, ir nereikės). Kai atkeliauju į Šiaulius, be kelių ramių dienų, toks jausmas, kad visa apsiverčia kojomis aukštyn. Gal tiesiog noriu labai daug iškart atsikąsti? Daug nuveikti, su daug susitikti? Žodžiu, daug čia ir dabar iš to paprasčiausiai neišeina. Aišku, juokinga tokioms dvasinėms praktikoms išsirinkti vietą, kurioje tai pavyksta: tas, kuris išties geba būti čia ir dabar, tai sugebės bet kur. Prie vietų prisirišti nereikia. Tačiau tai gali būti labai puiki pradžia.
Be to, baisiai noriu pajusti tą gyv ą Vilnių (su kuriuo, regis, baigiu susidraugauti, kaip su aikštingu žirgu, iš tolo jam skindama žolę kurią jis labai greitai sučiaumoja, ir, kad ir kiek, atrodo, daug priskynei, kaip mat rankoje nieko nelieka).Vilnių, kuriame vakarais skaitomos eilės, kuriame yra man prasmingos muzikos koncertų, kuriame yra Vingio parkas ir Televizijos bokštas (šalia kurio, bent kurį laiką, ir gyvensiu). Laikui bėgant, manau, net ir savo senutį mielą dviratuką ten atsigabensiu. Iš pirmų algų gal jam kažkiek pagailėsiu ir sutvarkysiu stabdžius, prisitaisysiu priekyje krepšelį. Nuostabus dviratukas. Reikalaująs remonto, iki tapimo princese, iš pelenės, bet pamažu mano pamiltas. Kad ir kiek aš jį retsykiais netekusi kantrybės keikdavau, bet išties sėdu ant jo, važiuoju, ir mąstau „va čia yra dviratis. Čia yra tikras dviratis.“
Komentarai
Rašyti komentarą