Furgonėlis Dangaus

 Prieš keletą savaičių savanoriškoje veikloje buvau informuota, kad, cituoju "pastebėjau, kad žmonės aplinkui jaučiasi nepatogiai" nes nedėviu liemenėlės. Pradžioje buvo įsakyta nešioti liemenėlę, eigoje, neradus prašytų reglamentų, buvo "žmogiškai paprašyta". Tai ėmiau ir susimąsčiau, kada, visgi, mano problema yra kad aplink esantys žmonės jaučiasi nepatogiai? O kada ji yra kitų? 

 Savaitgalį sėdėjau su draugėmis prie puodelio kavos, ir kažkaip mes užsikalbėjome apie tai, kas yra ištikimybė santykiuose. Ir paaiškėjo, kad klube šokis su kitu (ne savo išrinktuoju) priešingos lyties žmogumi gali būti laikomas neištikimybe.  Ir tiek daug klausimų man kilo. Vargšas tas žmogus, kuris pasmerktas visą gyvenimą su vienu žmogumi šokti. Jo, yra draugės merginos, su jomis ala galima. Tada pradėjau aš klausti, o tai kaip šokių vakarai visokie. Sakau, žmonės juk šokdavo. Žmonės išeidavo vieni su kitais pašokti, buvo tokie laikai. Sako, nu jei šokių vakarai, tai čia kitaip, nes ten žmonės šokti susirenka. O klubuose, sako, vyksta medžioklė. Bet į medžioklę gi nebūtina tuo pačiu atsakyti. Galima tiesiog pašokti su žmogumi. Sako, į klubą eina medžioti, ir tuo pačiu sako "aš tai su draugėmis pašokti ateinu". Tai gal ne tu viena, visgi? Taip pat, kaip dauguma vairuotojų mano, kad vairuoja geriau už daugumą vairuotojų, gal nesam vieni, kurie į klubus ateina pašokti?

M ėgstamiausias mano kaulas yra raktikaulis. Raktikaulis yra gražus visoks: jis gražus iššokęs, jis gražus pasislėpęs, vos pajuntamas per odą. Raktikaulis aidi. Mano gyvenimo meilė, studijuodamas mediciną, išmokė mane belsti į raktikaulį taip, kad jis aidėtų. Gal būtent dėl to man jie taip ir patinka. Aidas yra vibracijos, vibracijos yra muzika, o muzika yra tai, ko dabar klausau rašydama šitą keistą pastraipą. Tiesa, aš niekuomet nepranokau mokytojo, bet tai neatima iš manęs džiaugsmo, beldžiant raktikaulius. Žmonės beldžiasi į duris, aš beldžiuosi į raktikaulius. O po mano raktikauliais, šalia pirmųjų šonkaulių, guli juodos rašalo sankaupos. Žmonės nuo senovės piešdavo ant uolų, aš matau save būnančią piešiama. Piešiant ant manęs. Mano tatuiruotės man turi reikšmes. Kiekvienąsyk, galvodama, kokią tatuiruotę daryti, aš galvoju, ko man reikia, ko man trūksta, ir ką aš noriu įprasminti. Kas man svarbu ne tik šiandien ir rytoj. Kuo aš tikiu, kad tikėsiu per amžius.  Ir 2020-ųjų sausį...

Nėra jokių mūsų ir jūsų. Ironiška, kad visuomenė, kuri tegali egzistuoti padėdami vieni kitiems, kaifuoja nuo susiskaldymo. Mes galime būti lygūs, nebūdami vienodi. Mes esame lygūs savo skirtumais. Ir mūsų skirtumai neturėtų mums kainuoti skausmo, pamatinių žmogaus teisių, o kartais - ir gyvybės. Vienas įsimintiniausių plakatų, kurį mačiau Kaunas Pride, buvo "Tavęs čia nėra, bet mes kovojame dėl tavęs". Tai yra ir gražiausias, ir liūdniausias dalykas, kurį teko skaityti per Kaunas Pride. Pašnekėkime apie tai.  Tai plakatas, kuris aprėpia nežmoniškai daug. Tai plakatas, kuris aprėpia tuos, kurių čia jau nebėra. Tuos, kurių čia dar nėra. Ir tuos, kurie bijojo ateiti. Ir ne be reikalo. Aš asmeniškai gavau bent vieną "neik į Kaunas Pride" prašymą ir bent keletą rekomendacijų išlikti saugiai. Gavau pasakojimą iš draugo, kaip Lidl kasoje už jo buvę vaikinai pirko degų skystį "gėjų paradui". Bet tai yra tik pradžia. Kaunas Pride yra tik viena diena metuose. Ir ko...

Ėjo gūdūs 2019 metai. Už langų jau prasidėjo rimtas ruduo. Dangų aptraukė pilka marška (ne kažką tokia). Pasaulyje vyko raliai prieš klimato krizės ignoravimą. Lietuva toliau žongliravo tarp policinės ir demokratinės valstybės. O moterys gražios kaip buvo, taip ir liko. Šitame kontekste iš tikrųjų tai ir neskamba taip blogai, kaip yra. Kiekviena šalis mėgsta pasigirti savo gražiomis moterimis ir taip lengvai šito įpročio neišvysi. Problema tai tampa tuomet, kai „graži“ atsiranda prie moters kvalifikacijų.

Šiandien Facebook paskyroje Psichologė Ramunė Murauskienė (sunku išties sužvejoti jos diplomą, jei ji jį turi, nes nepriklauso LPS) atsirado įrašas, kuriame moteris nesmerkia, "bet" kalba apie dviejų moterų meilę ir geismą. Jei pats įrašas iš principo ir nediskredituoja visų homoseksualių asmenų situacijos, įvardydamas tik konkretų atvejį su dvejomis "pasimetusiomis" merginomis, kur dar galima ieškoti dviprasmiškumo,  tolesni psichologės komentarai yra stačiai homofobiški. Homoseksualūs žmonės vadinami ligoniais, turinčiais sutrikimų, žmonėmis, nuo kurių reikia apsaugoti savo vaikus.   Parodžius poniai pirštu į jos komentarus, kad tai - homofobija, ji skėsčioja rankomis ir visiems iš eilės teigia, kad kas ką nori matyti, tas tą ir mato, o ji, matai, nieko nesmerkia. Į kitų komentarus atsako, kad pašnekės su jais tada, kai jie patys turės vaikų (lyg tai kuo būtų susiję). Nebelabai lieka ką daryti tada, kai pradeda komentuoti heteroseksualios orientacijos a...

Dabar, kai sėdžiu virtuvėje, jaučiu, kaip mano akys pamažu blausiasi nuo miego trūkumo, o kūnas atsisako pilnavertiškai veikti, bet žinau, kad jeigu neparašysiu šito straipsnio dabar, jis jau niekada nebebus toks, koks galėjo būti. Sako, kad mūsų karta užaugo be karo. Dalinai tai tiesa, dalinai - visiškas melas. Antrasis Čečėnijos karas, Irako karas, Gruzijos karas... Tie lopinėliai žemės, kuriuose jis vykdavo, iš vienos pusės atrodė nežmoniškai toli, iš kitos pusės tai buvo be proto reliatyvu. Gal taip tiesiog atrodė, nes tvyrojo jausmas, kad tie karai mūsų pasiekti negali. Tuomet atėjo 2013 metai. Pamenu, kaip įtempusi akis vakarais spoksodavau tiesiogines transliacijas iš pakabintų kamerų aplink Maidaną. Tuomet savo bičiuliui sakiau, kad čia jau kažkas bus. Iki to "kažko" išties praėjo nemažai laiko, ir tas kažkas buvo, ir širdis trokšta, kad geriau jau to kažko būtų ir nebuvę. Nežinau, kodėl manęs taip nepalietė, pavyzdžiui, Gruzijos karas. Gal, kad buvau jaune...