Savaitgalį sėdėjau su draugėmis prie puodelio kavos, ir kažkaip mes užsikalbėjome apie tai, kas yra ištikimybė santykiuose. Ir paaiškėjo, kad klube šokis su kitu (ne savo išrinktuoju) priešingos lyties žmogumi gali būti laikomas neištikimybe. Ir tiek daug klausimų man kilo.
Vargšas tas žmogus, kuris pasmerktas visą gyvenimą su vienu žmogumi šokti. Jo, yra draugės merginos, su jomis ala galima. Tada pradėjau aš klausti, o tai kaip šokių vakarai visokie. Sakau, žmonės juk šokdavo. Žmonės išeidavo vieni su kitais pašokti, buvo tokie laikai. Sako, nu jei šokių vakarai, tai čia kitaip, nes ten žmonės šokti susirenka. O klubuose, sako, vyksta medžioklė. Bet į medžioklę gi nebūtina tuo pačiu atsakyti. Galima tiesiog pašokti su žmogumi. Sako, į klubą eina medžioti, ir tuo pačiu sako "aš tai su draugėmis pašokti ateinu". Tai gal ne tu viena, visgi? Taip pat, kaip dauguma vairuotojų mano, kad vairuoja geriau už daugumą vairuotojų, gal nesam vieni, kurie į klubus ateina pašokti?
Bėda čia tampa, man atrodo, amžius. Čia jauniems žmonėms negalima šokti. Mes taip išmokinti, ir kažkodėl tą susvetimėjimą pririšam prie monogamijos. Pažiūrėk ne taip į kitą žmogų, pakviesk jį šokti. Aišku, covid-19 čia nepagelbėjo visiškai, tapome tik dar labiau užsisklendę, bendraujantys tik su "savais". Bet vyresni žmonės į šokių vakarus, visgi, eina, o jaunesni eina pašokti į klubus. Bet va, klubuose kitaip.
Nu ir galvoju, žmonės tiesiog bendraudavo vieni su kitais. Šokis irgi yra bendravimas. Yra tiek daug bendravimo formų! Ir tiek daug iš tų formų mes sakome ne, nes įžvelgiame kažkokią klastą, nurašome, kad su žmogumi kažkas negerai. Kažkas negerai, kad žmogus nori bendrauti, Karlai! Kažkas negerai, kad socialus gyvūnas nori socializuotis!
Vakar ėjau į sporto salę ir pakelėje ant suoliuko sėdėjo toks vyrukas, ryškiai šiek tiek išgėręs, bet adekvatus, ir šalia jo ant suoliuko sėdėjo jo taksas. Belekokio gražumo šuva, man taip ir niežti rankos juos visus paglostyti. Tas vyrukas man kažką sako, aš su ausinėmis, išsiimu, susistabdau grojaraštį. Šuo nušoka ant žemės ir pradeda ant manęs loti, "nebijok nebijok, nekanda" sako. Nu, nekanda tai nekanda, klausiu ar galima paglostyti. Sako galima, sako va, gražius žmones kalbina. Pasižiūri į mano spalvotą suknelę, sako, matyt prie meno esi. Sakau, nu laisvalaikiu prie meno, darbo metu "prie kompiuterių". Sako, klausyk, gal tu gali man pagelbėti, aš čia kažką telefone nuspaudžiau, man skambučiai kai skambina kiti žmonės nesigirdi. Sakau, nu nežinau ar čia galėsiu padėt, bet pabandysiu. Paimu aš iš jo tą telefoną, sako "nebijok nebijok, aš išgėręs truputį, bet telefonas švarus, plaunu". Ir pagalvojau, ant kiek mes rasim pasiteisinimų, kodėl su žmogumi nebendrauti. Išgėręs, gal nešvarus. Nu, kas gi tokio nutiks? Koks šansas pataikyti ant žmogaus su atvira tuberkuliozės forma? Nu mažas, visgi. O visa kita, tai kas atsitiks? Jei žmogus neagresyvus, kodėl mes sugalvojam, kad gal bus agresyvus, reikia neatsakyti bendravimu į bendravimą. Izoliuojam žmogų.Žmogus gal neturi šeimos, vaikai toli, turi problemų su alkoholiu, nu ir ant viso to, su juo niekas nekalba. Kaipgi susitikti su žmonėmis be susitikimo su žmonėmis, visgi?
Sporto salėje aš vienišė, matosi, kad žmonės ten vienas su kitu susidraugauja per sportą. Sveikinuosi, ir kas su manimi sveikinasi, sveikinuosi, bet tik tiek, o jie būna ten užsikalba... Aišku, būnu dažniausiai su ausinėmis, tai gal ir atrodo, kad nesitrukdyčiau, bet trukdyčiausi aš, jūs tik mane trukdykit. Man nedrąsu, aš čia nauja jaučiuosi, šiaip intravertė, bet iš tikrųjų, kaip gi smagu ateiti ir matyti draugiškus veidus. Ir vat, vakar atėjus į sporto salę man vienas dažnai besilankantis vyriškis padavė ranką. Kaip mane nustebino, kaip aš nudžiugau. Visą dieną nušvietė, kaip gera pasidarė. Jaučiausi tokia priimta, matoma, net jei vienišė, ir net laukiu, kada kitą kartą reikės ranką ištiesti, gal ir pirma ištiesiu. Tokie maži dalykai žmonėms atneša tiek daug laimės, nu kodėl mes jų nedarom? Esam įpratę matuoti, kas blogo nutiks, jeigu mums nepasiseks. Jeigu mums neišties rankos atgal, kaip apsikvailinsim. Taip bijom iš tos savo diskomforto dėžutės išlipti ir pabandyti. Mane psichologė, kaip turinčią nerimo sutrikimą (aš visada blogiausius scenarijus galvoje nešiojuosi) išmokė klausti tų priešingų klausimų. O jeigu pasiseks?
Kaip tik tik neseniai atkreipiau dėžmesį, kad visiškai nebeturime kiemų kultūros. Ir, kas įdomiausia, ją vis dar, bent vietomis, turi vyresni žmonės. Dar pamatysi du senukus besikalbančius ant suoliuko, išeina šiaip pasėdėti, su kaimynais pasikalba. Didžiosios dalies savo kaimynų aš neprakalbinu man į "labas" atsakyti "labas". O sveikinuosi be išimties su visais. Kokia nuostaba apima, kai su manimi laiptinėje pirma pasisveikina! Dieve tu mano, kaip mes susvetimėję! O gal tokia pat nuostaba apimtų ir jei visi sveikintumės? Gal vis dar būtų svarbu? Gal visa diena nušviesta būtų? Greitu metu nesužinosim, lieka tik bandyti ir nepasiduoti. O tikrai kartais rankos nusvyra, vienam kaimynui duosi pasiteisinimą kad apie kažką užsigalvojęs, kitam. Bet per kelis gyvenimo metus su manimi yra pasisveikinę tik keletą kartų. Ir nėra taip, kad aš su žmonėmis nesisveikinu.
Ir vat, kai saulutė šildė daug ir mielai, panorau išeiti į lauką paskaityti knygos. Galiu, žinoma, eiti iki parko tas dvidešimt minučių, bet jeigu realiai, tai už namo yra žolės, ir ko daugiau reikia? Pasiėmiau dekį, pasiklojau, ir skaitau. Ir aš tokia vienintelė. Žmonės užsidarę. Kodėl neišėjus papiknikauti, bent su savais? Iš dalies, bijome, kad į mus kreivai žiūrės. Negana to, dabar tarsi atsiradusios taisyklės, kur galime piknikauti, kur galime bendrauti. Parkuose - priimtina. Jau šimtą metų nemačiau kieme žaidžiančio vaiko, ir nors dalinai tai susiję su informacinėmis technologijomis, turbūt sunku ir vienam išeiti, jei visi sėdi prie kompiuterių. Tiek daug taisyklių, tiek daug ribojimų.
Netgi atėjo į galvą tokia mintis, kad sterilios šeimos eina į sterilius parkus. Ne dėl to, kad ten viskas sutvarkyta ir nėra natūralios gamtos, bet va dėl to, kad priimta, tokios taisyklės. Einame su kitais pabūti vieni. Paprastai vis tiek užsidarę savo ratuose, kurie tik retais atvejais prasiveria žaidimų aikštelėse, šalia atsisėdus dviems mamoms stebint vaikus.
Tačiau, nors ir labai esame susvetimėję, dalis problemų yra absoliučiai sisteminės, ir svarbu į tai atkreipti dėmesį. Pavyzdžiui, bendravimas su kasininkėmis. Jos dirba beprotiškas darbo valandas, tikėtina, turi kokias savo kvotas. Niekam nebe pirmenybė pasisšnekučiuoti, visi skuba būti produktyvūs, kas yra šito neoliberalizmo pasėkmė. Visi turime kažką produktyvaus daryti kiekvieną sekundę. Negali į darbą vėluoti dvi minutes, nes su kažkuo užsišnekėjai. Pirmenybė jau seniai nebe žmogus, ir tai yra labai liūdna. Ir nors tos santvarkos ir to mąstymo mes negalim lengvai pakeisti, gal verta kažkur pradėti? Gal verta žmogui parodyti, kad jis mums svarbus? Kad ir mažomis dozėmis, nestipriai. Paklausti, kaip diena, ar pagirti plaukus. Rankos nenukris, žinau, pradžioje sunku, sunku ir man. Į bendraujančius žmones žiūrime kaip į keistuolius. Neseniai suvokiau, kad jaučiuosi lyg man trūksta naujų pažinčių, trūksta naujų draugų. Sunku su tais žmonėmis susitikti su jais nesusitinkant. Sunku, kai pokalbis autobuse niekur nenuveda. Smagu, kad jis įvyksta, bet mes esam linkę jį ten ir pabaigti, mes nebeieškome progų susipažinti.
Neseniai suvokiau, kad nežinau savo draugų draugų, kas turbūt irgi yra labai gera proga susipažinti su žmonėmis, praplėsti savo socialinį ratą. Ir manau, nors jau sunku atsiminti, kad iki kovido buvo kitaip. Mes taip įpratome izoliuotis, kad pavojus praėjo, o elgesys pasiliko. Viską laikomės sau. Draugų draugai tarsi kažkoks nereikalingas sluoksnis, laikomės savo socialiniuose burbuoluose, pažįstam tik tuos, kuriuos pažįstam, tik su jais ir einame susitikti. Ir kokia atgaiva neseniai man buvo su keletu draugės draugių susipažinti. Tada ir suvokiau, kad va to man trūksta. Su draugų antromis pusėmis dar susipažįstame, turbūt, nes visuomenė tą šeimos vienetą visgi labai vertina. Man įdomu, kas dar tave įkvepia, ne tik tavo vaikinas. Man įdomus tavo gyvenimas, tavo draugai, aš noriu tave pažinti per kitus žmones. Labai gaila, kad mes vienas kitam tos progos tiesiog nebeduodame.
Nu ir galiausiai, yra tokių vietų, kur bendravimas vis dar vyksta. Turbūt, daugiausiai žaidimų aikštelėse. Yra ir dar viena išimtis - jeigu turi šunį. Kaip ir sakė draugė, tiek daug keisčiausių interakcijų apturi turėdamas šunį. Nesvarbu net, ar labai draugišką šunį, svarbu, kad šunį. Kaip ir apie vaiką, apie šunį galima pasikalbėti, susižavėti, gyvūnai žmones sujungia. Bet būtų labai smagu, jeigu žmones jungtų žmonės.
Komentarai
Rašyti komentarą