Mėgstamiausias mano kaulas yra raktikaulis. Raktikaulis yra gražus visoks: jis gražus iššokęs, jis gražus pasislėpęs, vos pajuntamas per odą. Raktikaulis aidi. Mano gyvenimo meilė, studijuodamas mediciną, išmokė mane belsti į raktikaulį taip, kad jis aidėtų. Gal būtent dėl to man jie taip ir patinka. Aidas yra vibracijos, vibracijos yra muzika, o muzika yra tai, ko dabar klausau rašydama šitą keistą pastraipą. Tiesa, aš niekuomet nepranokau mokytojo, bet tai neatima iš manęs džiaugsmo, beldžiant raktikaulius. Žmonės beldžiasi į duris, aš beldžiuosi į raktikaulius.
O po mano raktikauliais, šalia pirmųjų šonkaulių, guli juodos rašalo sankaupos. Žmonės nuo senovės piešdavo ant uolų, aš matau save būnančią piešiama. Piešiant ant manęs. Mano tatuiruotės man turi reikšmes. Kiekvienąsyk, galvodama, kokią tatuiruotę daryti, aš galvoju, ko man reikia, ko man trūksta, ir ką aš noriu įprasminti. Kas man svarbu ne tik šiandien ir rytoj. Kuo aš tikiu, kad tikėsiu per amžius.
Ir 2020-ųjų sausį tai buvo du katinėliai, gaudantys žvaigždynus. Vienas iš jų gaudo Vegos žvaigždę, kitas - Liūtą. Ant savęs turiu lyrą ir liūtą. Ir būtent liūtas atrodo kaip pelė. Apie Lyrą niekada per daug negalvojau, man svarbu buvo Vega. Kodėl?
2020 jaučiausi taip, tarsi mano kojos būtų kaustytos grandinėmis. Įstrigusi santykiuose, sveikatos bėdose, darbe. Išgyvenau labai sunkų laiką, laiką, kuris tęsiasi ir eina tolyn, o situacija, kurioje esu įstrigusi, nesikeičia. Visas mano dėmėsys buvo skirtas tam, kaip tas grandines numesti. Kaip galiu sau padėti? Kiek laiko truks tai pasiekti?
Mąstyti savo gyvenimo esmę, savo gyvenimo skaudulius ir problemas ir ieškoti būdų tai spręsti yra žmogiška ir teisinga. Tai - natūralu. Mūsų būtis yra apie tai, kaip pagerinti mūsų būtį. Taip kadais iškeitėme akmenį į geležį, uolas į namus, uogų rinkimą į vaismedžių sodinimą.
Tada, kai nusimesiu grandines, sakiau sau, tada bus geriau. Kai išsiskirsiu, susitvarkysiu finansus, sveikatą, patobulėsiu darbe. Niekada nemaniau, kad tai bus lengva ar kad tai bus baigtinis tikslas, bet tai buvo tikslas, į kurį buvo nukreiptos mano akys. Jei kažko sieki, tikslas niekada nesibaigia. Jis auga, jis kinta, jis transformuojasi.
Bet ar transformuojamės mes? Nuolatinis žiūrėjimas į priekį atima periferinę viziją. Į tavo vyzdžius grįžta tik tai, į ką nukreipei savo akis. Į tavo matricą grįžta tik tai, į ką sufokusuota.
Net jei grandines būčiau nusimetusi tą akimirką, tą sekundę kai man su jomis buvo sunkiausia, nežinau, ar tai būtų buvęs dalykas, kuris man būtų padėjęs labiau, nei bet kas kitas. Tiesą sakant, nežinau, ar tai išvis būtų padėję. Jei kas nors ateitų ir pasiūlytų man išspręsti visas mano problemas pirštų spragtelėjimu, akimirksniu, aš atsisakyčiau. Kokia nauda iš grandinių nusimetimo, jei negali atsisukti atgal ir pažiūrėti į savo pramintą taką? Didžiuotis savo žingsniais? Išmokti, kaip nusimesti kitas grandines? Galų gale, žingsniai, kaip nukakti ten, kur tavo kojos laisvai drąsko žemę jėga, kurios dar neužauginai, prasideda šiandien. Jie prasideda dabar.
Jeigu viskas, ką matai, yra tikslas, praleidi viską, pro ką bėgi. Tau brangių žmonių laimėjimus ir nesėkmes. Kaip tavo katė išmoksta užšokti ant aukščiausios lentynos. Kaip net išmokusi, retsykiais nepataiko ir kartu su savimi žemėn iš lentynos nusitempia visus tavo paltus. Kaip vienas žmogus pakelia kito pamestas prištines. Kaip naktimis akina žvaigždės, kaip paryčiais kyla rūkas. Kaip žaibai talžo dangų ir debesis. Kaip tekant saulei visas miestas dar įaugęs į rūkstantį betoną. Dar niekas nejuda. Dar minutę. Dar vieną minutę.
Sėdėjau ant palečių garaže per vakarinę pamainą ir traukiau dūmą. “Ko man dabar labiausiai trūksta?” - galvojau. Ko man dabar labiausiai reikia? Ką aš noriu sau priminti, ką pasakyti? Tą akimirką man nereikėjo atsakymo, kaip nusimesti grandines. Man reikėjo Vegos ir Liūto.
Būti čia ir dabar. Nuvalkiota frazė. Pasauly turim tiek nuvalkiotų dalykų, bet atsijojus toksišką pozityvumą ir tai, kas neturi reikšmės, pasaulyje visuomet rasime dalykus, kurie yra populiarūs, nes jie yra svarbūs. Ir juos svarbu kalbėtis, ir juos svarbu dalintis.
Suvokti, atsiminti, kad turiu pasirinkimą būti čia ir dabar. Kaip Vilius, keistas, mielas, dailus ryžaplaukis dainuodavo Arbatos “Linkėjimus tau” gatvėje:
Turi pasirinkimą nuolatos bėgti priekin ir pamiršti, dėl ko tu bėgi. Turi pasirinkimą sulėtinti žvilgsnį ir apsidairyti aplink. Apsisukti aplink savo ašį ir pamatyti visa, kas tave supa. Turi pasirinkimą pažvelgti į šoną ir atsiminti, kodėl tu eini.
Būti čia ir dabar yra sunku. Ypač sunku tai yra dabar, kai pasaulį varpo karai ir pandemija ir dažniausias mūsų kontaktas su žmonėmis yra išsitraukti telefoną ir parodyti žmonėms savo Gpasą. Bet būtent dėl to tai yra svarbu. Dabar mums vienas kito reikia. Vienas kito dėmesio. Paklausti savo intravertų draugų, kaip jie gyvena. Paklausti savo ekstravertų draugų, kaip jie laikosi. Pabūti su tais, kuriems “visuomet viskas gerai”. Pakelti virtualų kavos puodelį su tais, kurių negali apkabinti.
Jokiame istorijos periode nerasi gerų dalykų, jeigu jų neieškosi. O kartais apie juos ir neparašys. Gėris prasideda nuo tavęs. Mano galvoje žmogus, kuris savanoriauja ligoninėje, ir žmogus, kuris gatvėje pakelia šiukšlę, nėra nelygūs. Ir lygiai taip pat - gerumas nėra konkursas, kaip ir konkusas nėra traumos. Vienas papildomas sakinys, kurį ištarei kasininkei, gali nušviesti jos labai šūdiną dieną.
Tu gali stengtis, gali daryti didžiulius darbus, bet aš tikiu, kad svarbiausi mūsų kada nors padaryti darbai dažniausiai liks mums nežinomi. Dažniausiai mes neišgirsime, kaip tai naujai kolegei darbe reikėjo prie ko nors prisėsti per pietus ir per nerimą lementi kažką apie orą. Bet tai, kad tu ten buvai ir klauseisi, ir atsakei jai atgal, nekęsdamas kalbos apie orą - kurios turbūt ir ji pati nekenčia -, pakeičia įvykių eigą. Tai nėra didelis gestas, bet kažkam tai gali būti gestas, pakeisiąs jų gyvenimo eigą. Ir tai yra gražu.
Bet tam, kad tai įvyktų, tu turi būti. Tu turi būti čia, iš tiesų čia. Tu turi sustoti, apsidairyti, pajusti kaip viskas sulėtėja ir visa, kas už tavo nugaros ir kas dar prieky, pasidaro nesvarbu. Pamatyti, kaip slow-motion aplink tave šlama lapai. Kaip kažkas ieško vietos prie stalo.
Nusimesti grandines nėra tikslas. Tikslas yra pasijusti geriau. Ir bėgant, ir paskui save drebiant savo emocinį prakaitą, mes tą pamirštame. Pamirštame, kad apsidairę galime rasti įvairesnių galimybių, kaip tas grandines nusimesti. Kaip išmokti gyventi su tomis, kurios niekada nenukris. Ir tą vieną akimirką, kai tu sustoji ir įkvėpi, visa išnyksta. Ta akimirka yra Vega ir Liūtas.
Vega ir Liūtas yra iš Domanto Razausko dainos “Žvilgsnis pro langą”. Kuri kalba apie tai, kas vyksta. Kas dar vyksta, nepaisant viso to, kas tavyje vyktų. Ji kalba apie paprastą - ir dažnai prarastą - grožį to, kas niekada nesikeičia.
Ir tas variklis niekada neužges. Bet visa, kas vyksta aplinkui, užges.
Komentarai
Rašyti komentarą