Ir vyrai būna gražūs

Ėjo gūdūs 2019 metai. Už langų jau prasidėjo rimtas ruduo. Dangų aptraukė pilka marška (ne kažką tokia). Pasaulyje vyko raliai prieš klimato krizės ignoravimą. Lietuva toliau žongliravo tarp policinės ir demokratinės valstybės. O moterys gražios kaip buvo, taip ir liko.

Šitame kontekste iš tikrųjų tai ir neskamba taip blogai, kaip yra. Kiekviena šalis mėgsta pasigirti savo gražiomis moterimis ir taip lengvai šito įpročio neišvysi. Problema tai tampa tuomet, kai „graži“ atsiranda prie moters kvalifikacijų.

Aš dažnai dažausi, tvarkausi plaukus, turiu savo estetiką. Noriu patikti sau ir kitiems, tad kasdien, žiūrėdama į veidrodį, tikrai galvoju apie savo asmeninę estetiką – savo asmeninį grožio pajautimą. Dauguma atvejų meluojame sau ir kitiems, kai sakome, kad dažomės tik dėl savęs. Būti priimtinam kitiems žmonėms yra bene kertinis socialinis poreikis, kurį, vienu ar kitu lygiu, turi kiekvienas žmogus, ypatingai pražengęs maistą ir stogą virš galvos poreikių piramidėje.

Tam tikra estetika yra labiau priimtina daugumos, turime grožio standartus, turime studijas, kuriose randama koreliacija tarp simetrijos ir žmonių įvardyjimo patraukliais. Nuo viso to nepabėgsi ir nėra prasmės dangstytis aukštesniais konceptais ir tai ignoruoti.

Tačiau, nors aš dažnai dažausi (taip, dėl savęs ir dėl noro pasirodyti kitiems) ar penkis kartus persirengiu, nors ir imu į galvą kai mane body-shamina mano giminės priaugus svorio ir puola „matuoti mano riebalus“, į savo CV aš nesirašau, kad esu graži. Kai kuriomis dienomis jaučiuosi graži, kitomis – ne, bet mano kvalifikacija kalba už mane. Mano įgyta patirtis ir sugebėjimas ją perteikti, „parduoti“ savo iškalba man atrodo kur kas svarbiau.

Nuotrauką savo CV visuomet renkuosi vidutinę. Ne kažkuo itin įsimenančią. Kaip žmogus su šiek tiek mažiau standartine išvaizda (auskarais, dažnai ryškiais plaukais), su diskriminacija ir taip dažnai susiduriu vietose, kur neturėčiau – pavyzdžiui, esu gavusi klausimą, ar išsiverčiau auskarus ir nusidažyčiau plaukus tam, kad galėčiau dirbti nuotolinį klientų aptarnavimo darbą, prie kompiuterio, uždaroje patalpoje. Yra tekę ir negauti buto, kuriam buvau pasiėmusi į rankas net depozitą, nes man viskas tiko, atvažiavau apžiūrėti ir iš karto pasirašyti sutarties, bet žmogus paskambino iš mašinos, nedrįsęs net išlipti ir tiesiai į akis pasakyti, kad negali nuomoti man buto, nes mano plaukai – mėlyni. Galima teigti, kad dažnai su diskriminacija susiduriu, nes nesu/neatrodau pakankamai moteriška.

Taigi, einant gūdiems 2019-iems kažkaip tikiuosi, jog vietomis dalykai keičiasi į gerą. Pavyzdžiui, tokias nesąmones kaip Audrio Šimo kalbą apie vyrišką naštą ant moters pečių seime, orientuotą į ministrę moterį,  visuomenė netruko pasmerkti. Tačiau visuomenei vis dar reikia akibrokštų, o mažesni įpročiai, kurie, tiesą sakant, gal net padaro didesnę įtaką, lieka nepastebėti. Ant rankų pirštų negaliu suskaičiuoti, kiek kartų dideliame renginyje, kuriame pasirodo tiek vyrai, tiek moterys, linksniuojamas grožis (be abejo, tik moterų), kaip papildoma, o kartais ir pagrindinė žmogaus turima savybė.

Jau nešneku apie tai, kad grožis pats  iš savęs yra subjektyvus dalykas, ir taip švaistantis juo jis jau nieko nebereiškia. Kad nesakysi gi ant scenos, kad negraži moteris, bet gerai dirba. Tada vis vien visos gražios būna. Bet jei vyrui pasakai, kad jis gražus, jis labai pasimeta. Grožis tai toks žodis, kuris mūsų visuomenėje vis dar laikomas labai moterišku.

Be abejo, vyresnio amžiaus auditorijose grožis, kaip kvalifikacija ir komplimentas, yra vis dar labai gerai parduodami. Gali suprasti, kad per naktį iš žmonių neišmuši tokio įpročio. Bet svetima gėda užpuola tada, kai tokį linksniavimą skatina jauni žmonės. Jei labai nekreipi dėmesio, gali praslysti pro ausis vieną, kitą kartą. Jei kreipi dėmesį, ant rankos pirštų pristatytų „gražių moterų“ tikrai nesuskaičiuosi. Sako, visgi, vyresnei auditorijai tai vis dar labai gerai parsiduoda. Nesakau, kad su tuo nesutinku, žinoma, parsiduoda. Kita vertus, yra labai daug dalykų, kurie parsiduoda vyresnei auditorijai, bet tai toli gražu nereiškia, kad jie yra etiški arba mes turėtume tokius dalykus daryti.

Jei aš kur nors dalyvauju ir noriu parodyti savo pasiekimus, man mažiausiai reikia, kad mane kas nors linksniuotų kaip gražią. Aišku, aš apsirengsiu tvarkingai, gal net daugiau praleisiu prie veidrodžio. Bet aš kaip ir norėčiau, kad ne tai būtų svarbiausia.

Tad jeigu visgi žmonės nenustoja linksniuoti gražių moterų, mėtytis tuo į kairę ir į dešinę, ką su tuo daryti moterims? Jau pavyko ištęstuoti vyrų vadinimą gražiais, kas sukelia šiek tiek pasimetimo vyrų kompanijoje. Gal ir gerai, turbūt ir moterys dažnai pasimeta. Kita vertus, jeigu tas moteriškas grožis taip gerai parsiduoda, kodėl neėmus pardavinėti vyrų? Tebūnie, pagal juos žodis „gražus“ jiems netinka. Vadinkime juos kitaip. Elegantiškais. Galantiškais. Yra tų žodžių. Deja, jie ne sinonimai ir nevaikšto ant tokios plonos ribos, kaip „grožis“, kur supranti, kad apeliuojama ir į patrauklumą, bet pakankamai netiesiogiai, kad iš to būtų galima išsivartyti. Bet kuriuo atveju apeliuojama į moterį kaip į objektą ant pjedestalo, kuriuo galima ir reikia grožėtis.

Kadangi dažniausiai vyrai pristato moteris kaip gražias, iškyla ir kitas klausimas. Žodyje slepiantis tiek estetikos, tiek patrauklumo kortai, darosi sunku suprasti kas, kaip ir kada turėtų jį vartoti. Ar galiu jį vartoti tik vyrams, nes įprastinė vartosena pasižymi tuo, kad vieni kitus „giria“ priešingos lytys? O jeigu man patinka ir moterys? O jeigu man patinka tik moterys? Kaip tuomet šioje visuomenėje galiu žaisti grožio, kaip kvalifikacijos, korta?

Jeigu negalima iš žmogaus išmušti įpročio nustoti grožėtis kito žmogaus išore labiau, nei visais jo pasiekimais, galbūt situaciją išgelbėtų smūgiai į vyrų vartus?  Galbūt metas pradėti linksniuoti vyrus? Ar dviguba diskriminacija išlygina lytis? Ar diskriminacija diskriminuojantiems išvis gali būti išeitis iš tokios viduramžiškos padėties? Ir ar pats faktas, kad reikia ieškoti absoliučiai absurdiškos išeities iš esamos padėties neparodo, kad viskas jau seniai yra mūsų, kaip visuomenės rankose, ir jei būtume pakankamai norėję, su šita nesąmone jau būtume galėję susitvarkyti? Palieku spręsti jums.