Furgonėlis Dangaus

Sveiki atvykę į Rusiją: šalį, visais būdais skatinančią pasaulinę taiką. Kuo kūrybiškiau, įdomiau ir išskirtiniau skatini taiką, tuo stipriau esi pastebėtas, o tavo idėjos užkariauja pasaulį ir sukuria tarptautinius judėjimus. Arba ne, bet bet kuriuo atveju, nelieka nepastebėtos Maskvos vaikų madų šou. Ypač, jeigu didžiulis pacifizmas išreiškiamas ginklais. Šiemet, anksčiau, buvo labai populiaru sakyti, kad sportas neturi nieko bendro su politika – akivaizdžiai galėjome tai matyti 2014-ųjų Olimpinėse Žaidynėse Sočyje. Ne, ką jūs, visi tie atsisakymai dalyvauti - ypač kai kurių Ukrainos atletų -, neturi nieko bendro su politika. Lygiai kaip ir olimpinio komiteto draudimas Ukrainos atletams dėvėti gedulo raiščius per rungtynes, pagerbiant žuvusius tuometinėse Kijevo riaušėse, kurios jau kurį laiką peraugusios į akivaizdų karą, ir atkreipti dėmesį į jų padėtį. Rugpjūtį į tarptautinės politikos areną galutinai įsiliejo ir mada: neturėdama nieko bendro su politika, ji drąsia...

Puikiai žinau, kad pirmadienis yra ne tas pat, kas ketvirtadienis. Tai sakau dėl to, jog vieno įrašus skaitančio žmogaus esačiai virtualiai esant šalia, garsiai galvojau „gal reikia pereiti prie reguliarių įrašų? Pvz kartą per savaitę...“

Ruduo, auksiniai lapai, lėkštos fotosesijos, svajonės apie tai, kad Zuokas įkristų į juodąją skylę, o autobuse iš to paties juokelio jau dvidešimt minučių arkliškai žviegianti mergina prarastų balsą... Tai toks tobulas metas tapti labiau, negu visada, grumpy .

Vos įžengus į Liverpool indie roko barą (Gynėjų g.14), pasitinka maloni atmosfera: patalpa skendi lengvoje prieblandoje, ant kiekvieno stalo alsuoja po žvakę, patalpintą į briaunuotą stiklinę, pro kurią sklisdama šviesa pažyra ant staliukų linijomis. Ant lubų kabo spalvotos lemputės. Šįvakar čia – grupės NO INTRO (grupės sudėtis: Laurynas Valatka - vokalas, gitara, Agnė Živatkauskaitė - klavišiniai, vokalas, Darius Vilkas - būgnai, perkusija, Gabrielius Rimeika - bosinė gitara) pasirodymas, į kurį užsuka net nedidelis, rudas, į avį panašus šunelis, mat, klubas stengiasi išlaikyti draugiškos gyvūnams vietos statusą, nors arklio turbūt ir neįsivesi.  Koncerto durys atidaromos aštuntą ir žmonės buriuojasi pamažu, srautas įgauna piką tik prieš pat devynias, ir jau netrukus po to, barui prisipildžius klausytojų ir fotografų, prasideda koncertas. Pagrindinis vokalistas užtraukia „Ain‘t no sunshine“ – Billo Viterio dainą, ir ties pirmaisiais jos akordais pasigirsta ovacijos, vėlia...

Scena: žmogus įeina į vaistinę. Pagriebia pirmą pasitaikiusį vaistų buteliuką, išgeria penkioliką – dvidešimt tablečių ir stebi savo kūno pokyčius. Arba mirtį. Scena: kitas, stiklines vaistinės duris pravėręs vyras ramiai nužingsniuoja iki lentynos, lėtai paima buteliuką ir atidžiai perskaito etiketę. Ten medžiagos pavadinimas, vartojimo būdas, kontraindikacijos, pašalinis poveikis. Po šių scenų (akivaizdžiai, eilute žemiau) pagalvoju, jog racionalizmas atsirado tam, kad niekam nereikėtų mirti. Žinau, perdedu. Prieš porą dienų troleibuse atsiverčiau trečiąjį filosofijos įvado (Nekrašas, 2008) skyrių, skirtą epistemologijai (pažinimo filosofijai). Ir, nors žinau, bus teigiančių, kad rimtai literatūrai reikalingas puodelis kavos and shit , bet šis ginčas irgi būtų beprasmis, nes man troleibusuose viskas labai gerai. Įvado, giliau išskaidyto į poskyrius, vieno iš jų puslapiuose puošniai guli aptarinėjamasis racionalistų ir empirikų ginčas. Nuo kurio nušvintu tik kitą rytą...

    Žmogus - socialus gyvūnas. Sako, jam norisi bendrauti, priklausyti. Nežinau, kiek labai su tuo sutinku. Manau, nutikus tokiam dalykui, kad žmogui ant pečių buvo duota galva, o joje buvo visai nieko smegenys, žmogus nusprendė būti socialiu gyvūnu, nes taip - paprasčiau.

    Pirmiausiai turiu save pagirti - ko gero, jau antrą ketvirtadienį iš eilės nutariu, kad parašyti įrašą per savo trumpą valandėlę prieš važiuojant į darbą yra naudingiau, negu pavalgyti pietus. Valio sau. O dabar prie reikalo.     Mokausi profesinio rengimo centre. Profesinio rengimo centras kažkaip skamba solidžiau, negu profesinė, todėl kadais pagaliau buvo pervadintas šiuo pompastišku vardu. Šį rugsėjį ten pradėjau antrą fotografijos kursą. Kas būna, žmonės apie tai manęs paklausia: - Tai kur studijuoji? -Jo, žinai, profesinėj, ten, Baltupiuos... -Ir kaip? -Nuuu, savi pliusai, savi minusai...     Ir kai aš sakau savi pliusai ir savi minusai , aš visai negalvoju, kad šie du faktoriai kažkur kosmologijos kloduose susilieja ir tampa šiaip sau  arba neblogai.  Aš tiesiog manau, kad yra pliusų, ir yra minusų.      Išskyrus matematiką ir fiziką, nėra tos mistinės vietos, kurioje du minusai staiga tampa pliusu, a...