Furgonėlis Dangaus

    Filmas " Blue is the warmest color " (angliškas pavadinimas), " La vie d'Adèle - Chapitres 1 et 2 " (prancūziškai, originalas) - įstabus, naujausias režisieriaus  Abdellatif Kechiche  darbas, gimęs iš komiksų tipo knygos, kupinas įstabios   aktorių   Léa Seydoux bei Adèle Exarchopoulos darbas, su fantastiškai intymiomis kadruotėmis, nepaprastai įtraukiančiomis į filmo siužetą.     Nepaisant gana keisto pasirinkto pavadinimo anglų kalba (kaip fotografuojanti, niekaip negaliu sutikti, kad mėlynos spalvos kelvinai bent kuo gali pasirodyti šilti), filmas - vertas dėmesio.     Su šiuo filmu visai netyčia atšvenčiau jonines ir to nesigailiu. Tai vienas iš retų ne azijietiškų filmų, kurie gali sau leisti trijų valandų trukmę, vietomis prailgti tyčia, norint pabrėžti ilgo laukimo jausmą. Vienas tų filmų, kurie gali sau leisti atvirą diafragmą, visiškai išsiliejusį foną, fokusuojant į žmogų. Vienas tų filmų, kurie fantastiškai natūral...

    Šiandien sužinojau nekuklią žinią. Tokią labai nekuklią. Taigi Šiauliuose jau kurį laiką, tik ką pasitikslinau - du metus - veikė nuostabi vieta, kurią dauguma intelektualesnių šiauliečių buvo spėję pamėgti, prisijaukinti. Tai - knygynėlis, dailės galerija, kavinė "Sielai". Įsikūrusi priešais humanitarinį fakultetą, P. Višinskio gatvėje, kavinukė jau kurį laiką renginiuose nelabai sutalpindavo įeiti norinčius žmones, ir, galų gale, vis tiek užsidarė - darau išvadą: Šiauliai buvo nepajėgus išlaikyti tokios vietos. Ir dėl to labai gaila, bet tegu tai bent jau būna įkvėpimas visoms kitoms vietoms, kurios dar neatsidarė.     "Sielai" - tai tokia vieta, kur užėjęs mielai pasišnekučiuosi su savininku Gintaru ar prie baro stovinčia mergina (per visą knygyno darbo laiką jų dirbo bent dvi). Paklausi, ką naujo gavo. Kaip sekasi kūrenti pastatą. Ką skaito patys. Tokia vieta, kur nuolat groja gera muzika, kurios taip pasiilgstam nuėję į "Čili picą" ar "Pe...

Na jau, neverskime lapų atgal. Nebent esame Japonijoje.

Šiandien visai netyčia užkliuvau už savotiškos sensacijos. Tai - trys prancūzai, labai gerai šokantys prancūzai. Bet gi daug žmonių šoka gerai. Kuo jie tokie ypatingi? Na, jie, kaip čia pasakius... Jie šoka su aukštakulniais. Yanis Marshall, Arnaud and Mehdi - trijų draugų trio, su Yanis Marshall (šokių mokytojo, beje) choreografija. Jų pasirinktos dainos ir judesiai - gana įdomūs, atsižvelgiant į faktą, kad visi šokėjai yra vyrai. Tačiau man tai nedaro jų nė mažesniais vyrais, nė ką prastesniais artistais - į tą choreografiją, kostiumus sudėtas geras milijonas laiko. Geras milijonas talento ir darbo. Į juos žiūrėdama radau savyje krūvą paradoksų - į taip šokančias moteris žiūrėčiau paprasčiau. Gal dėl to, kad visgi jos jau porą šimtmečių nešioja aukštakulnius, ir neskaitant baroko ir rokoko, vyrai neturėjo treniruočių? O galbūt dėl to, kad esu mačiusi daug gana panašių moterų šokių, tik daugumą be aukštakulnių?

Va ir nespėjau pamatyti, kaip puslapį peržiūri 7000-ąjį sykį, bet užklydau ties 7007, kas skamba visai kaip magiškas skaičius, dabar nutarsiu, kad čia bus laiminga diena ir visas gyvenimas, ypač tas laikas, kol geriu kavą ir už lango taip gražiai vėjuota. Kojinės padžiautos, nebėra ko vaitoti, geras tas gyvenimas. Tai tiek pasvarstymų 7007 tema. Agentas Furgonėlis dangaus 7007

Vakar, iš stoties važiuojant namo stotelėje kontrolė išlaipino geros nuotaikos vaikinuką, ant kurio marškinėlių didžiomis baltomis raidėmis švietė "Man trūko trijų taškų, kad galėčiau įstoti į licėjų". Taip, galvoju, tokius marškinėlius reiktų darytis tiem, kuriem pritrūksta balo iki nemokamų studijų, procento iki šimtuko ir panašiai. Iš tiesų tai baisiai geras būdas pažiūrėti į situaciją iš kito kampo, pasijuokti iš jos, o gal net ir ja pasididžiuoti - tų, kurie įstojo į licėjų, tikrai yra daugiau, negu tų, kuriems pritrūko trijų balų. Toks savotiškas unikumas. Dar iš geriausio draugo dovanų gavau mažytį androidinį tefloniuką ir dabar jau galėsiu leist savo sąskaitos pinegus labai nepatogiai sėdėt internete, ir, svarbiausia - snukiaknygėj . Valio! Duok die, man greit atsibos, nes su L-a-b-a-s rašyt esemes , skambint ir dar naršyt telefone - jau turtingųjų reikalas, o dėl nepatogaus naršymo keisti numerį gal net dar labiau gaila, nei tuos pinegus mokėti. Dar man itin patik...

    "Iš modelio neištrauksi to, ko jame nėra" - ir ši frazė atsako man į porą metų klaustą klausimą: ar normalu yra fotografuoti žmogų taip, kaip tai neatitinka jo asmenybės?     Yra nuotraukos, kurios nesuskamba - kai matai, kaip nepatogiai žmogus jaučiasi toje pozoje arba vaidmenyje. Bet, kalbant apie vaidmenį, jeigu nuotrauka yra, jeigu ji kalba, nebelieka klausimo, ar toje nuotraukoje - tas žmogus. Sako, ten visai kita asmenybė. Tad iš dalies - taip, ten vaidmuo. Kita vertus, iš modelio asmenybės klodų tam vaidmeniui tikrai neištrauksi nieko, ko ten originaliai nebuvo. Nesukursi ir vietoje nepritaikysi. Tai adaptuotos, nuotraukoje išreikštos sąmonės ir pasąmonės dalys, kurios, net jei paprastai slepiamos, nerodomos ar net pamirštos - yra vietoje, drobėje, modelyje.