Furgonėlis Dangaus

    Taigi šiandien teko didžiulė garbė apturėti galimybę nueiti į Kamanių Šilelio "Viskas Teka" albumo pristatymą.     Nerašysiu daug istorinių - biografinių faktų, nes tuomet jau tektų užsiimti objektyviu tekstu - ir kur Tu gali nukišti savo emocijas taip greitai, iš po tokio nuostabaus vakaro? Net užmiršau, kad raiščius karts nuo karto sudiegia taip, kad nustoju eiti.

Šimtas faktų apie mane 1. Dažniausiai nevalgau mėsos 2. Domiuosi Miley Cyrus . Nepaisant fakto, kad bent 80% jos muzikos man yra absoliučiai neklausoma, ji man vis dar graži ir bais įdomus žmogus. 3. Mėgstu susipažint su įvairiausio plauko žmonėm ir būdama perdėm sociali pirmą susitikimo dieną visą kartu bastytis arba diskutuoti ir t.t. 4. Paskutinis geras žiūrėtas filmas – „ Constantine “, 2005 5. Dažniausiai net netyčia į mano rankas pakliuvus kokiai temai imu ir nors paviršutiniškai pasidomiu ja labiau – paskutinės dvi buvo 07-08m. ekonomikos krizė (visokiausi The margin call ir Too big to fail ) ir formulės vienas legendos ( Senna; Rush ) 6. Šiemet pirmą sykį dalyvavau rinkimuose ir žadu tą daryti visuomet ateity 7. Kiečiausias naujas išmoktas patiekalas buvo bulvių ir baltųjų ridikų troškinys-apkepas grietinėlės padaže 8. Turiu ask.fm paskyrą ir dažniausiai gėriuosi klausimais, kurių man niekas nerašo http://ask.fm/IndreGegeckaite 9. Tik...

skamba kaip eilės švelnios, labai švelnios eilės suveltos iš pienių pūkų ir trapaus išnešiojimo jų pavėjui ir su vėju keliaujančių žemės viršūnėm keliaujančių tavo rankovėm ir gulant po kojomis skamba kaip eilės pažadintos rytmečio rūko žolelių viršūnes apgaubusio kol aš sapnuoju kavą skamba kaip eilės beprotiškai nesuirusios šventovėm apsikabinusios šventovės ant tavo kūno skamba kaip katės murkiančios man ant kelių tyliai, beveik nepastebi garso skonis priglunda prie kojų ir pakelia kūną

ji ir mano įkvėpis ir mano atokvėpis mano tylos suvokimo viršūnė spengimas pušų viršūnės apačios pačios žemiausios apačios skardį ir žemę sujungianti virvė gali leistis žemyn gali leistis aukštyn nešamas nešamas srovių tavo upėje nešamas švelnių pavasario temperatūrų pats netyčia iš tūrio pavirsdamas dūmu labai geru dūmu dūmu, kuris užtrunka savaites įkvėpdamas iškvėpdamas atsikvėpdamas esi čia prie šio laužo kūrena jį tavo mintis tavo mintelės ir jų mintelės joms kartkartėm užmina pačią tvariausią mįslę ištvėrusią amžius, perkūniją akmenis, laužus ir žvėris ištvėrusią kojas ir jų negalėjimą kelti šio kūno prikelti šio kūno iš prarajos ištraukti jį skęstantį nerime nemokantį plaukti esantį ir įkvėpimuose ir atokvėpiuose nebežinantį ar jis yra jis ar ne tik nežinantį kokios čia natos ir kokios čia gairės nežinantį kelvinų ir ekspozicijos bet jaučiantį ranką priglaudusį prie šifono užuolaidų lyg už jų matydamas nuogą moterį priglaudusį ranką ...

Niekada gyvenime man, regis, iki šiandienos, neteko susidurti su situacija, kurioje mažuma ieško priekabių tolerantiškoje daugumos pusėje. Žinojau, kad tokie dalykai egzistuoja - ir dar turbūt ne tik filmuose, tačiau ir realybėje, kad gal yra vienas kitas afroamerikietis, kuris rasizmu gali apkaltinti visiškai niekuo dėtą paprastą mirtingąjį, bet šiandien aš tapau ultra dešiniųjų pažiūrų žmogumi, ir tai mane sukrėtė. Kai išgirsti tai iš žmogaus, kuris turėtų mokyti kitus tolerancijos, ypač - nes jam pačiam, kaip mažumai, to trūksta, ir staiga suvoki, kad Tu bendrauji su siena, nes Tavęs nesiklausoma, o po jau gan ilgo iki tol išvystyto dialogo argumentais tampa ir tokie dalykai, kaip mano draugai tavęs vengia tai pradedi rimtai susimąstyti apie tokius posakius apskritai. Aš nesu tobula, gal kažkam kažkur kokia mano citata pasirodė kaip "stūmimas", ypač internetinėje erdvėje ir atrodo panašu į diskriminaciją, tačiau, kai pati prie dalykų, kuriais dalinuosi, neišreiški...

Susapnuoti lėktuvai išdygsta belaukiant stotelėje Iš kaži kur pakėlę bures ir sparnus ir keleivius Aš stebiu kaip jie tolsta kol mano rankovės apžengę Alkūnes kaip miške, palei jas ir nutrūksta ryšys - - -  Ieško šitaip gerai pasislėpusio mano buvimo Užrakinto lauke – mat kažkas ėmė trenkti per jį durimis To buvimo, kurs apsipažino mane besivejantis Ir kurio taip dailiai apsirengusio nepažinau Ir aš stoviu ir žiūriu į veidrodį. Jis nesako nė vieno moralo, bet aš jame įžvelgiu Akyse padalintas draugų bendrapatirtis Po delnais pasislėpusias svetimas baimes – ir saules Ir matau save svetimą veidrody. Jis nesako man nieko, jame glūdi šimtmečių patirtys Tūno prakeiksmai, juos užmiršau nugalėti Tūno vėjo atšipinti pattern‘ai Tūno mano pačios atminimas. Spalvomis pasislėpęs po ryškiu kontrastu Apsigaubęs spektrais, nejaukinta šviesa, kuri kandžiojas Mane slegiąs it siena, kurioj esą paslėptos elfiškos durys --- nepajėgiu jųjų surasti. Ir man sako...

Pirmiausia: taip, žinau, nerašiau gerą milijoną metų. Tačiau yra ir gerų žinių - tą gerą milijoną, arba kaip dabar mėgsta sakyti, mileoną metų gerai gyvenau. Gana daug dirbau su fotografija, tad pirmiausiai - reklama: https://www.flickr.com/photos/121918536@N08/ Nežinau, kiek laiko ten gyvuos manasis foto-srautas, kiek laiko jo neapleisiu, bet stengiuosi po truputį tvarkyti ir rodyti kas, mano manymu, gali būti įdomu ne tik man vienai. Tai dabar daug fotografuoju ir daug tvarkau. Taip pat klausau keistų džiazovų  ir gipsy jazz gabalų, toliau gyvenu, valgau pusryčius, geriu kavą, glostau katę. Grįžtant prie nuotraukų, kadais ir netyčia išsprūdo tokia frazė kaip "labai professional" ir mano geriausias draugas Vy ėmė ir netyčia man ta tema padarė mielų vizitinių. Turėjau (po truputį jau dalinasi , taip, ne yra dalinamos, bet kažkaip išplaukia pačios) 50vnt, dabar čiut mažiau, smagios, minimalistinės. Man vis dar patinka Giedrės vardas, paminėtas ir vizitinėje, tad daba...