Radau savo svajonių darbą. Nuo praėjusių metų turėjau trumpą, bet intensyvų romaną su kava. Taip, kavos aparatas virtuvėje prie to stipriai prisidėjo.
Bet labiau prisidėjo tai, kad visą laiką dirbau tam, kad kažkas gautų tobulą puodelį kavos. Ir jaučiuosi paaugusi. Tiek karjeros prasme, tiek asmeniškai.
Galbūt ir neturėčiau būti, dauguma žmonių, su kuriais atsisveikinama per/po bandomojo, taip nesijaučia. Bet visgi. Net jei radau svajonių darbą ir šį praradau, aš kažką radau.
O žmogui kaip man kažką rasti yra be galo reta ir be galo svarbu. I get it. Niekam nereikia problematiškų žmonių, niekam nereikia sergančių žmonių. Ir kai susirgau paskutinį kartą, žinojau, kad nėra daug ko tikėtis.
Tačiau tuo metu mano sveikata man buvo prioritetas, antrasis - darbas, kurio man ir reikėjo ir kurį be galo mylėjau.
Kai pabundi ryte sukaustytas ir negali pajudėt dar valandą, suvoki, kad čia baigiasi tavo galimybių ribos. Kad ilgai taip nebebus. Ir kai dar po poros rytų galutinai pratrūksti, suvokdamas, kad stataisi sau deadlines iki kada tau pagerės arba ne, ir tuomet tu galutinai pasiduosi, suvoki, kad reikia kažką daryti.
Taip, iš visų dalykų mane labiausiai priveikė miegas. Iš visų mano problemų in the long run ši tapo esminiu veiksniu.
Kai suvoki, kad nepameni, kada per tris metus būtum pabudęs pailsėjęs, kada nesapnuotum košmarų, nepabustum siaubingai fiziškai ir emociškai pavargęs nuo to, ką išgyveni, kada rastum jėgų iškart nuskambėjus žadintuvui pakilti iš lovos - net žinodamas, kad laukia nuostabi diena prieš akis -, tada suvoki, kad reikia kažką daryti, ir niekas už tave to nepadarys. Suvoki, kad tai yra dabar arba niekada.
Visi mano vaistai neveikė jau kas man atrodė kaip amžinybę. Ir kiekviena diena, nepaisant gerų, o kartais ir nuostabių patirčių, tapo sunkesnė ir sunkesnė.
Keista, kad šią akimirką esu ant mažiau vaistų, nei įprastai, bet jie veikia. Keista, kad sugebėjau neapsiverkti darbe, kai manęs paprašė išeiti tik po ligoninės. Keista, kad šiandien apturėjau siaubingą panikos ataką vien dėl to, kad ryt reiks rauti dantį, ir man niekada nieko nerovė, ir aš bijau. Bet vis tiek diena galiausiai sudėjo viską į vietas ir štai aš guliu ir rašau šitą įrašą.
Patinusiu veidu ir su temperatūra, bet rami viduj.
Yra milijonas dalykų, su kuriais nesusitaikau. Vienas jų tai, kad žiauriai nesiseka su darbais. Bet hey, kai samdai žmogų, tikiesi, kad jis bus darbe. Totally fine with me. Aš irgi to tikėčiausi. Ir jei to, kaip gerai dirbu neužteko kompensuoti laikui, kuriuo nebuvau, vadinasi reiks stengtis dar ir dar labiau.
Gal dėl to, kad sunkiai gyvenu, esu ir sunkiai dirbantis žmogus. Darbui save atiduodu visą. Kai bendrauju su žmoguni, tas žmogus man yra svarbiausias pasaulyje. Gal dėl to renkuosi klientų aptarnavimą ir šios srities nežadu mesti. Manau, kad ir asmeniniame gyvenime darau tą patį. Kai bendrauju su žmogumi, jis man yra svarbiausias.
Todėl stengiausi iš paskutiniųjų. Tačiau kartais apsukos baigiasi, kai pradedi galvoti, ką rašytum savižudybės laiške. Taip, aš apie tai galvojau. Kartais man būna taip sunku.
Iš to išmokau daug dalykų. Pirmas, kad kiekvienąsyk, kai pastebiu, kad esu žemiausiai savo gyvenime, esu, bet ateina laikas, kai esu žemiau. Tačiau lygiai taip su kiekviena žemuma ateina visos žemumos, kurias jau išgyvenau. Ateina išgyventa beprasmybė dėl žmonių, kurie išėjo per anksti. Ateina išgyventas skausmas dėl vaikystės skriaudų. Ateina supratimas, kad net blogiausi žmonės keičiasi po dešimtmečių ir insultų. Ateina laikas, kai suvoki, kad kiekvienas dalykas, dėl kurio man kartais būna be galo liūdna ir skaudu, išmokė mane nežmoniškos atjautos.
Šie mėnesiai buvo sunkiausi mano gyvenime. Bet buvo ir vieni geriausių. Buvau ten, kur jaučiaus žuvis vandeny. Pirmą kartą per mėnesius, jei ne metus, susiradau draugų.
Paaugau. Nusimečiau nuo savęs klaidų naštą, suaugau, suvokiau, kad kai kurie dalykai mano gyvenime nereikalingi. Ėmiau didžiuotis, kad galvodama apie savižudybės laiškus sugebėjau atvažiuoti ten, kur iš manęs padarė žmogų (nepaisant to, kad dabar negaliu žiūrėti į maistą, kurį valgiau ligoninėje).
Išmokau ieškoti pagalbos. Prisiminiau, kad sugebu ją teikti ir pati. Kad galiu kažkam iš autobuso padėti išnešti vėžimėlį. Kad kažko galiu paklausti daug klausimų, kurie vers juos permąstyti, ar tikrai jau nieko daugiau šis gyvenimas negali pasiūlyti, nei iki šiol siūlo.
Pasidariau rūbų kabyklą ir suvokiau, kad kartą buvęs skautu, ne skautu nebepabūsi. Ir kai Tau reiks rūbų kabyklos, nusipirksi penkis šluotkočius ir virvės.
Nežinau, kaip, bet vis dar turiu stogą virš galvos. Laukia darbo paieškos, susirgusio peliuko gydymas, brangūs vaistai. Močiutė sako atsigręžti į Dievą ir jis viską sutvarkys. Aš sakau, kad net jei tai būtų tiesa, užkrauti viskuo Dievą būtų egoistiška. Niekas už tave nepadarys to, ką tik tu gali padaryti.
Kartais užmirštu, kad tai, kad tiek daug mačiau per savo tokį reliatyviai trumpą gyvenimą, yra dovana. Kad visa tai pavertė mane žmogumi, kuriuo esu. Žmogumi, kuris mylinčiomis akimis žiūri į kitą žmogų, su juo bendraudamas. Žmogumi, kuris, kad ir dėl savo sutrikimų, viską išgyvena itin stipriai. Bet dėl to aš išjaučiu visą gyvenimą. Ir dėl to aš judu toliau.
Ir taip, dažnai visa tai pasidaro per sunku nešti pačiam vienam. Ir tuomet aš užmirštu, nes kartais nesinori nieko, tik pabėgti. Mano psichologės protas tada sako man milijonus racionalių dalykų. Kad iki šiol sutikau šimtus nuostabių žmonių, net jei dabar jų nėra mano gyvenime, o kai kurių nėra apskritai. Kad savižudybė tėra baigtinis ir paskutinis sprendimas problemai, kuri praeina. Bet tu vis tiek pagauni save apie tai galvojant.
Tačiau antradienį aš ėjau gatve. Ėjau gatve ir suvokiau, kad turbūt aš eisiu amžinai. Nepaisant nieko ir visko, nepaisant chaoso galvone ir aplink. Nepaisant komplikuotų situacijų ir santykių. Aš eisiu toliau.
Kartais man norisi sudeginti savo silpnybę gyventi taip, kaip sudeginau lapą popieriaus, ant kurio tai buvo užrašyta. Nes visa, kas užrašyta, tampa validu.
Visi mes per kažką einam, mus visus tai padaro tuo, kuo esame, ir kuo dar galime tapti. Ir kiekvieną kartą, kai klumpame, tai yra žingsnis atgal. Bet tuo pačiu tai yra du žingsniai į priekį. Ir tai padaro mus žingsniu priekyje.
Niekas gyvenime neateina lengvai ir už viską reikia kovoti. Ir už viską noriu kovoti.
Šiomis dienomis prisimenu, kiek dar daug gyvenime noriu padaryti. Kiek noriu padaryti to, kas jau nepasisekė, to, kas dar nepasiseks, bet galiausiai vis tiek pasiseks, jei pakankamai ilgai belsiu į duris.
Taip, mano svajonės įvairios, jos prasideda nuo fotografavimosi prie kauno katinukų (yra toks grafitti) ir baigiasi pusės pasaulio aplankymu ir bent kelių kalbų išmokimu.
Aš dar turiu pamatyti Kyoto, sakuroms žydint. Pirmą sykį pašokti į orą su riedlente. Išmokti prancūziškai pasakyti daugiau, negu "nekalbu prancūziškai, ar jūs kalbate angliškai". Išmokti griežti čele. Įrašyti albumą. Padainuoti grupėje. Rasti žmogų, su kuriuo galėčiau dalintis savo ups and lows. Ir net jei kažkas iš šitų nepavyks, yra dar milijonai kitų dalykų.
Verta paminėti, kad du metus nesėkmingai mėginau nuvažiuoti į Velnio Akmenį ir pagaliau savo rankose turiu bilietą. Turiu datą, iki kurios verta gyventi.
Tokių teks susirasti daugiau. Politinės diskusijos ir filmai, į kuriuos noriu nueiti. Žmonės, kuriuos noriu sutikti. Dainos, kurias noriu sukurti. Nuotraukos, kurias noriu padaryti.
Aš jau išgyvenau tiek daug, ir dar daugiau liko. Tereikia tai prisiminti. Gyvenimas yra vienas didelis, bet nuostabus chaosas.
Ir aš esu vienu zingsniu priekyje.
Komentarai
Rašyti komentarą