Stating the facts: dabar yra trečia valanda ryto, aš negaliu nustoti isteriškai juoktis (dėl ko vos nepaždinau butiokės), įsipilti atsigerti ir užsirūkyti. Jau kaip ir galvojau eiti miegoti, bet išbudina.
Pritariant teorijai, kad žmogus nėra durų kilimėlis, ir ant jo nereikia leisti kam nors nuolat lipti ir lipti (net jei atsiprašo), galima daryti išvadą, kad kiekvienas žmogus save gerbiančio žmogaus akyse praeina trial'ą. Tiksliau, arba praeina, arba ne.
Pažįstu žmonių, kurie neduoda antro šanso. Pažįstu žmonių, kurie neduoda trečio šanso. Tačiau aš esu kantrus žmogus. Visą gyvenimą svarsčiau, ką tokio turi padaryti žmogus, kad niekad jam nebeatrašyčiau, su juo nesusisiekčiau, palaidočiau jį savo akyse.
Porą kartų gyvenimas tėra atsakęs į šitą klausimą.
Pirmą kartą, kai po 10-ties metų emotional abuse galiausiai suvokiau, kad ne cool yra bendrauti su žmogum, tada pusmečiui ar metams dingti, atsirasti ir vėl bendrauti lyg niekur nieko. Meluoti, kad tikrai ryte dar kalbėsimės, jei šįvakar pasidalinsiu tuo, kaip blogai jaučiuosi, ir ryte dingti. Ir užtrukti dešimt metų pasakyti "aš niekada nemaniau, kad iš tiesų tau rūpėjau". Kas paliko mane dar metus kiekvieną rytą atsikeliančią ir klausiančią savęs, kaip aš sugebėjau 10 metų nesugebėti parodyti žmogui, kaip jį myliu.
Šita mergina yra ir dalis priežasties, kodėl savo jausmus rodau itin atvirai ir sakau žmonėms ką galvoju. Kai sakau, kad jie šiandien gražiai atrodo, nei aš juos giriu, nei lepinu. Aš gėriuosi tuo, kas prieš mano akis.
Kitas žmogus yra mano gyvenime atsiradęs prieš tris metus ir kadais man buvęs kaip brolis. Brolybė ir atvirumas greitai dingo pasikeitus situacijai, o po to sekė vienas melas uždengtas ktu, tada to melo atmaskavimas, ir taip toliau, ir iš naujo, ir panašiai.
Ir atėjo tas laiko tarpas kai žmogus sugebėjo mane supykdyti net man su juo nebebendraujant, nutraukus visus ryšius. A mei zing.
O tada praėjo dar kiek laiko ir jis ėmė rašyt, kad taip elgėsi, nes supyko (beje, taip ir nepasakė, dėl ko), bet pyktis, mat, amžinai netrunka, "o po pykčio seka atleidimas ir susitaikymas".
Visuomet sakiau, kad universalių taisyklių nėra. Kai leidi žmogui per tave perlipti dešimt kartų, nereiškia, kad leisi ir vienuoliktą. Bet kažkam neateina galvon, kad trialas baigėsi. Kažkas įprato, kad aš duodu ir antrą, ir trečią šansą. Įprato net neoasakyti "atsiprašau", nes viešai išsprūdo tik kad "po pykčio ateina atleidimas ir susitaikymas".
Just so you know, aš jau beveik nepykstu. Ir jau visiškai susitaikiau. Susitaikiau su faktu, kad nenoriu tavęs savo gyvenime. Kaip ir kiekvienas abusinamas žmogus turėtų su tokiu faktų susitaikyti.
Hell, jis pranoko net mano dešinties metų "draugystę". Toji bent turėjo tokį semi legit pasiteisinimą. I just... I can't even.
I'm gonna go drink, seriously.
Isteriškas juokas praėjo ir aš suvokiau, kaip visa tai yra liūdna.
Komentarai
Rašyti komentarą