Taip jau nutiko, kad pastarąjį kartą užkalbindama japoną (o aš tai darau apytiksliai taip dažnai, kaip pamatau japoną), pataikiau ant žmogaus, kuris sukasi labai įdomiuose versluose - online anglų kalbos mokyme. Ir taip jau nutiko, kad gavau darbo pasiūlymą. Išsiaiškinom, kad nieko labai baisaus mokėt ten nereikia - reikia mokėt šnekėt angliškai. O visa kita su laiku.
Žodžiu, rašau visa tai tik todėl, kad šiandien turėjau savo pirmąjį testuką. Gal jis nepraėjo tobulai, bet nepraėjo ir baisiai. Ir dar rašau tai todėl, kad testas buvo pusę septynių, o kažkoks jauduliukas kilo jau gal nuo trečios valandos dienos. Kas iš to jaudulio? Mes persiėmę šita europietiška-amerikietiška kultūra, kaip anglai sako "oh, I'm so excited!". O tas excited irgi toks dvejopas žodis. Iš vienos pusės - džiaugtis, iš kitos - jaudintis. Ir kas iš to jaudulio? Jau geriau viską iš eilės imant tikėtis smagiai praleisti laiką. Ir tai tikrai nenumažina Tavo šansų gerai pasirodyti, dažniausiai gerokai juos padidina, negu visą laiką drebėt ir nervintis. Mes čia taip įpratę viską priimti kaip pasaulio pabaigą "ką aš darysiu, jei nepasiseks", "o jei neišlaikysiu egzamino...". Tai tik nesėkmė, tai tik egzaminas. Egzaminą galima perlaikyti, mėginti galima dar ir dar ir dar kartą (ir dar, žinoma, jei reikia).
Gal todėl man ir buvo žymiai lengviau negu daugumai eiti į egzaminus. Ne todėl, kad jie man nieko nelems, nes nežadu studijuoti (nes jau niekam šiam bloge nebe paslaptis, kad žadu), bet todėl, kad tai ne pasaulio pabaigia, užtat - žiauriai įdomus procesas.
Todėl atėjus į lietuvių egzaminą, pamenu, be jokių problemų ir abejonių pasiėmiau turbūt vieną šizofreniškiausių Škėmos ištraukų iš Baltos drobulės ir nutariau to interpretacija ir užsiimti. O dar pora mėnesių po to net ir pačią Baltą Drobulę perskaičiau :D
Žodžiu, rašau visa tai tik todėl, kad šiandien turėjau savo pirmąjį testuką. Gal jis nepraėjo tobulai, bet nepraėjo ir baisiai. Ir dar rašau tai todėl, kad testas buvo pusę septynių, o kažkoks jauduliukas kilo jau gal nuo trečios valandos dienos. Kas iš to jaudulio? Mes persiėmę šita europietiška-amerikietiška kultūra, kaip anglai sako "oh, I'm so excited!". O tas excited irgi toks dvejopas žodis. Iš vienos pusės - džiaugtis, iš kitos - jaudintis. Ir kas iš to jaudulio? Jau geriau viską iš eilės imant tikėtis smagiai praleisti laiką. Ir tai tikrai nenumažina Tavo šansų gerai pasirodyti, dažniausiai gerokai juos padidina, negu visą laiką drebėt ir nervintis. Mes čia taip įpratę viską priimti kaip pasaulio pabaigą "ką aš darysiu, jei nepasiseks", "o jei neišlaikysiu egzamino...". Tai tik nesėkmė, tai tik egzaminas. Egzaminą galima perlaikyti, mėginti galima dar ir dar ir dar kartą (ir dar, žinoma, jei reikia).
Gal todėl man ir buvo žymiai lengviau negu daugumai eiti į egzaminus. Ne todėl, kad jie man nieko nelems, nes nežadu studijuoti (nes jau niekam šiam bloge nebe paslaptis, kad žadu), bet todėl, kad tai ne pasaulio pabaigia, užtat - žiauriai įdomus procesas.
Todėl atėjus į lietuvių egzaminą, pamenu, be jokių problemų ir abejonių pasiėmiau turbūt vieną šizofreniškiausių Škėmos ištraukų iš Baltos drobulės ir nutariau to interpretacija ir užsiimti. O dar pora mėnesių po to net ir pačią Baltą Drobulę perskaičiau :D
Komentarai
Rašyti komentarą