Ko gero, kalbant apie išorę, savybė, kurios labiausiai man trūksta ir norėtųsi yra elegancija.
Gal šeštoje ar septintoje klasėje pas mus į klasę atėjo mergaitė, vardu Augustė. Baisiai gražiai dainuojanti (nors gal ir ne savu balsu) Sirvydytės dainas, elegantiška, miela, nuoširdi, besirengianti gražiomis žemės spalvomis.
Josios aprangos stilius man buvo toks artimas, kad iš karto žinojau, jog ne tik noriu, bet man ir iš kažkur giliai tiktų taip rengtis. Tai buvo kažkas, ko ieškojau, ir niekuomet iki tol neradau to formos.
Ir visgi aš taip nesirengiu, nes:
a) neturiu daug tokių rubų
b) neišeina
todėl kalbėsiu apie neišeina dalį.
Pas mus žmonės labai mėgsta pradėti nuo kito galo daryti dalykus.
Yra frazė būti ir yra frazė atrodyti. Paprastai žmonės iš išorės identifikuoja tam tikras savybės, tokias kaip elegancija, nuoširdumas, tvarkingumas, bla bla bla... Ir tos savybės nėra vien susijusios su išore, elegancija tai ne apsirengti suknelę, kurią nešiojo elegantiškas žmogus.
Būtent todėl tikėtina, kad taip padarius elegantiškai neatrodysi.
O mes labai mėgstam pradėti nuo išorės. Pavyzdžiui susirasti stilių, susipirkti drabužius ir vuolia. Ir po to žiūri, kad vis tiek kažkas ne taip, kaip įsivaizdavai, kaip turėtų būti.
kodėl taip yra?
Aš manau, kad tos savybės - tai toli gražu ne drabužių darbas, ir jų taip lengvai nenusipirksi už palaidinės ar sijono kainą. Nors galima mėginti. Ir tada kyla klausimas: kas Tau svarbu - būti ar atrodyti?
Tu gali būti nuoširdus, nors Tavo apranga mažai išduos, arba gali stengtis savo nuoširdumą išreikšti per išorę. Vienu atveju tikrai būsi nuoširdus, kitu - velnias žino.
Todėl gal labiau verta ugdyti savyje tas savybes, o tik po to krypti į išorę, ko paprastai su laiku nebereikia, nes kai žmoguje išties išsiskleidžia tos savybės, jos visiems akivaizdžiai matomos praktiškai iš pirmo žvilgsnio.
Nelabai manau, kad Augustė kiekvieną rytą valandą derindavo drabužius ir galvodavo, ką šiandien apsirengti. Manau, kad ji atsidarydavo spintą kaip ir mes kiekvieną rytą, kai skubam, pagriebdavo bene pirmą po ranka pakliuvusį drabužį ir jį užsidėdavo. Ir drabužis tuomet ją įkūnydavo.
Gal šeštoje ar septintoje klasėje pas mus į klasę atėjo mergaitė, vardu Augustė. Baisiai gražiai dainuojanti (nors gal ir ne savu balsu) Sirvydytės dainas, elegantiška, miela, nuoširdi, besirengianti gražiomis žemės spalvomis.
Josios aprangos stilius man buvo toks artimas, kad iš karto žinojau, jog ne tik noriu, bet man ir iš kažkur giliai tiktų taip rengtis. Tai buvo kažkas, ko ieškojau, ir niekuomet iki tol neradau to formos.
Ir visgi aš taip nesirengiu, nes:
a) neturiu daug tokių rubų
b) neišeina
todėl kalbėsiu apie neišeina dalį.
Pas mus žmonės labai mėgsta pradėti nuo kito galo daryti dalykus.
Yra frazė būti ir yra frazė atrodyti. Paprastai žmonės iš išorės identifikuoja tam tikras savybės, tokias kaip elegancija, nuoširdumas, tvarkingumas, bla bla bla... Ir tos savybės nėra vien susijusios su išore, elegancija tai ne apsirengti suknelę, kurią nešiojo elegantiškas žmogus.
Būtent todėl tikėtina, kad taip padarius elegantiškai neatrodysi.
O mes labai mėgstam pradėti nuo išorės. Pavyzdžiui susirasti stilių, susipirkti drabužius ir vuolia. Ir po to žiūri, kad vis tiek kažkas ne taip, kaip įsivaizdavai, kaip turėtų būti.
kodėl taip yra?
Aš manau, kad tos savybės - tai toli gražu ne drabužių darbas, ir jų taip lengvai nenusipirksi už palaidinės ar sijono kainą. Nors galima mėginti. Ir tada kyla klausimas: kas Tau svarbu - būti ar atrodyti?
Tu gali būti nuoširdus, nors Tavo apranga mažai išduos, arba gali stengtis savo nuoširdumą išreikšti per išorę. Vienu atveju tikrai būsi nuoširdus, kitu - velnias žino.
Todėl gal labiau verta ugdyti savyje tas savybes, o tik po to krypti į išorę, ko paprastai su laiku nebereikia, nes kai žmoguje išties išsiskleidžia tos savybės, jos visiems akivaizdžiai matomos praktiškai iš pirmo žvilgsnio.
Nelabai manau, kad Augustė kiekvieną rytą valandą derindavo drabužius ir galvodavo, ką šiandien apsirengti. Manau, kad ji atsidarydavo spintą kaip ir mes kiekvieną rytą, kai skubam, pagriebdavo bene pirmą po ranka pakliuvusį drabužį ir jį užsidėdavo. Ir drabužis tuomet ją įkūnydavo.
Komentarai
Rašyti komentarą