Furgonėlis Dangaus

    Dievinu tą jausmą, kai traukiniu įvažiuoju į Kauną. Visada dievinau. Vaizdai pro langus, upė, galų gale, tas tunelis... Ko gero, jau daug kartų esu rašiusi, kad kiekvienąsyk atvažiavusi Kaunan jaučiuosi kaip maža mergaitė, pamačiusi pirmąją savo meilę.     Dabar tam tikra prasme to jausmo sumažėjo: aš rečiau atvažiuoju į Kauną. Bet Kaunas mane vis dar svaigina. Kaune aš jaučiuosi klaikiai sava. Niekur taip nesijaučiau.     Nesupraskit manęs ne taip, man be galo patinka Vilnius, bet buvimą vilniečiu visi ten skaičiuoja kažkokiomis aukštosios matematikos formulėmis, o ir formulės, nuo kiekvieno priklausomai, skiriasi. Kas kiek kur pragėrė, pragyveno, kaip pažįsta miestą...     Neturiu nieko ir prieš savo gimtąjį miestą: myliu jį ir šiaip, ir už sentimentus, ten pamačiau, kaip šaknis suleidžia ir sparnus išskleidžia tiek urbanizacija, tiek globalizacijos užuomazgos, kaip kinta miestas ir jo žmonės. Ten būta be galo daug saulėtų dienų, te...

    Šiomis dienomis, labiau, nei bet kada anksčiau, mane aplanko milijonai realizacijų. Tiek daug, kad stebiuosi, kur jos į mane telpa, tiek daug, kad stebiuosi, kaip aš tiek jų sugebu sugalvoti . Dauguma jų apie mane ir dauguma - negatyvios. Kai kurios mane pačią šokiruoja labiau, nei maniau, kad mano mintys gali mane šokiruoti. Toks jausmas, kad staiga atvėriau Pandorą.     Pastebėjau, kaip dažnai mintimis grįžtu į praeitį ir laikausi jos įsikabinusi: tų dienų, kai buvau ar atrodžiau laiminga. Žinau, kad dalis to tebuvo fasadas, tačiau vis tiek grįžtu atgal, tarsi tai būtų geriau, negu tas, ką dabar turiu. O tiesa yra ta, kad dabar beveik nieko neturiu. Ir nieko čia blogo, taip būna. Negali nuolatos būti visaip kaip turtingas.     Turiu bendrabučio kambarį, nuostabias kambariokes, visai smagų darbą (bet jį turiu jau metus ir, realiai, negali sakyt, kad čia dabar kuo išėjau į pliusą) ir akademines atostogas. Akademines?! Taip, akademines. Dar mama...

   Mano kairė ranka išvagota nedidelių baltų rėžių. Jie tęsiasi nuo riešo iki dilbio (ossa antebrachii) vidurio. Dauguma jų dabar jau nežymūs, keletas labai plonyčių, bet tiesiai išbrėžtų linijų, vienas išpjaustytas kryželis. Dauguma jų dilbio apačioje, bene toje vietoje, kurią dedame ant stalo, kai norime atsiremti alkūne, rašydami ar naršydami internete. Dešinė mano ranka randuota paėjus kiek toliau nuo riešo (carpals), viršutinėje dilbio dalyje, padėjus ranką ant stalo trys randai matosi ryškiai, jie storesni, nors nepamenu, kad kuris nors kada būtų labai stipriai kraujavęs. Matyt, jie tiesiog taip sugijo. Ir daugybė mažų. Ne, aš ne kairiarankė. Taip, kai kuriuos dalykus galiu daryt abiem rankomis arba prioritetą teikiu kairei, kai man atrodo natūralu. Nors tai turbūt ne tie klausimai, kurie kyla pirmiausiai.     Paauglystėje tai tiesiog buvo aplink, man mėtantis su gotais, emo ir metalistais. Kai kurie vaikai taip darydavo. Negalėčiau atsiminti pirmo ...

Akomodacija Kaune vyksta puikiai ir perspektyviai. Ką žinau, pagooglinau žodį akomodacija, panašu, kad žmonės šitą žodį vartoja, tai nutariau duoti žmonėms dar daugiau galimai klaidingų prielaidų kad jis iš tiesų yra vartotinas , vien dėl to, kad yra vartojamas.  Čia kaip vartoti alkoholį stresui malšinti. Šiuo metu šildausi pusiau pridegusius ryžius bendrabučio kambaryje, kuris tuščias, nes abi kambariokės išėjo į humaną ir į išankstinį balsavimą. Points scored , vienai kambariokei tik ką gi sukako devyniolika metų ir tai jos pirmas balsavimas, ir rugsėjo pradžioje, kai ji atvažiavo į Kauną, balsavimas buvo a +-, (dabar teigia kad tikrai norėjo balsuoti, bet aš pamenu tą frazę!) . *ryžių maišymo intarpas* Sėkmingai testuoju Kauno sveikatos apsaugos sistemą, nes pagaliau pasiėmiau pirmąjį šiame mieste ligonlapį, kad tiesiog galėčiau šildyti ryžius ir rašyti blogo įrašus, ir tik įpusėjusi trečią pastraipą pastebėti, kad Razausko įrašas youtube.com taip ir nepasileido ...

Praėjo beveik mėnuo nuo tada, kai trūks plyš įstojau į psichologiją. Taip pat, praėjo sunkiausia mano gyvenimo vasara, nors kartais tuo pačiu atrodo ir, kad praėjo geriausias mano gyvenimo laikas. Tačiau, esu tikra, su laiku, ir padėjus tai toli į praeitį, atrodys kitaip. Šiemet sutikau toną be galo nuostabių žmonių. Šiemet supratau toną naujų dalykų. Mano tikėjimai krito ir kėlėsi, nusivylimai augo, o kartais ir dužo. Nuo tada, kai baigiau mokyklą, bijojau stoti studijuoti, ir jaučiausi labai verčiama tą daryt. Niekur nestojau pirmais metais, nes bijojau. Žinojau, kad neturiu, kas mane paremtų finansiškai, ir ta baimė, kad nesugebėsiu studijuoti ir dirbti, augo ir raižė nagais. Bet aš dabar čia, ir kol kas sugebu abu. Baimė, kad nesugebėsiu įstoti, ir visgi, su savo nelemtu, labai prastai išlaikytu matematikos egzaminu, kuriam ruošiausi bene metus, vis tik įstojau. Taip, į mokamą, ir drebėdama laukiu paskolos, tikėdamasi, kad nereiks tiesiog mesti studijų, nes jos negavau. Galiau...

Žmogui visuomet norisi, kad visa eitųsi sklandžiai. Tačiau ne visuomet taip išeina, tiek gyvenime, tiek pokalbiuose, tiek mintyse ir tinklaraščiuose. Ne išimtis ir šis įrašas: pasidalinsiu lašu tos nesklandos, kuri sukelia įvairiausių jausmų, prisiminimais, kurie savo laiku kažkaip vis niekur netilpo į kitus įrašus, bet yra verti paminėjimo. Tai tokie dalykai, kurie greit užsimiršta, tarsi šventa demencijos pradžia, tokia natūrali ir nepastebima. Dalykai, kurie patraukia akį sekundei, nustebina, arba tieji, apie kuriuos niekad nemąstei, bet pagalvojus, jie iškelia į paviršių labai įdomių idėjų. Kadangi psichikos sveikatos temos artimiausiu metu užbaigti nežadu, ji čia nuolat bent truputį vaidensis. Tad šiandien norėčiau kaip ir užbaigti tą etapą apie Vasaros 5 die...

Tos dešimt minučių, kurias ką tik stebėjau ežiuką, tam tikra prasme buvo gražiausios mano gyvenime. Pastebėtas ežiukas nutarė vidury kelio ir pusiau įlipęs griovyn, vos ne versdamasis per galvą, susipakuoti. Apsileido spygliais, tai aš jį paėmiau ir pastačiau ant lygios žemės, kad taip per galvą nesiverstų, nes, prisiekiu, ten buvo aukščiausios klasės joga. O tada laukiau. Laukiau kaip akmuo, kol ežiukas pamažu atsimaskavo ir ėmė uostinėti viską aplink, mėgindamas suimti visą link jo sklindantį pasaulio orą ir iš jo numatyti visus plėšrūnus, ir visas galimas negandas. Ir galiausiai, ratukais ratukais, ėmė vėl vaikštinėti pievoje, nors nepamiršo savo maršruto ir visgi perėjo per didelį ilgą klodą šaligatvio, į kurį pirma ir taikėsi. Nutipeno į krūmą savo mažomis kojytėmis. Vienu metu jį buvo pastebėjusi katė ir aš jau galvojau, kad įvyks Wildlife Lithuania sezono atidarymas ar pan, bet katė nutarė, kad jai nesvarbu, ir nuėjo savais keliais. O tada grįžti į realybę. Kur jautiesi ...