Šiomis dienomis, labiau, nei bet kada anksčiau, mane aplanko milijonai realizacijų. Tiek daug, kad stebiuosi, kur jos į mane telpa, tiek daug, kad stebiuosi, kaip aš tiek jų sugebu sugalvoti. Dauguma jų apie mane ir dauguma - negatyvios. Kai kurios mane pačią šokiruoja labiau, nei maniau, kad mano mintys gali mane šokiruoti. Toks jausmas, kad staiga atvėriau Pandorą.
Pastebėjau, kaip dažnai mintimis grįžtu į praeitį ir laikausi jos įsikabinusi: tų dienų, kai buvau ar atrodžiau laiminga. Žinau, kad dalis to tebuvo fasadas, tačiau vis tiek grįžtu atgal, tarsi tai būtų geriau, negu tas, ką dabar turiu. O tiesa yra ta, kad dabar beveik nieko neturiu. Ir nieko čia blogo, taip būna. Negali nuolatos būti visaip kaip turtingas.
Turiu bendrabučio kambarį, nuostabias kambariokes, visai smagų darbą (bet jį turiu jau metus ir, realiai, negali sakyt, kad čia dabar kuo išėjau į pliusą) ir akademines atostogas. Akademines?! Taip, akademines. Dar mamai nesakiau, o jūs jau žinot. Taip yra todėl, kad su artimais giminaičiais bendrauti aš nemoku: tėtis ir močiutė, o gal ir abi, iki šiol nežino, kad vasarą išsikviečiau sau greitąją, tiksliau, paprašiau draugės, kad padėtų susikrauti daiktus ir man ją iškviestų, ir išvažiavau į psichiatrinę. Nes mano važiuojančiam stogui tuo metu to reikėjo.
Tai va, apie akademines irgi sužinot pirmi, nes, turbūt, šitas blog'as apskritai yra mano mokymasis kalbėti ir kalbėtis. Ankstyvoje vaikystėje nebuvau labai kalbus vaikas, paauglystėje uždariau save nuo artimųjų ir iki šiol mokausi atsiverti.
Akademines. Šiąnakt kaip tik sapnavau sapną, įkūnyjantį realias mano baimes. Jame jau buvo praėjęs geras pusmetis nuo akademinių pasiėmimo (čia kaip Marijos ėmimas į dangų) ir staiga suvokiau, kad iki studijų pratęsimo beliko vargani keli mėnesiai, o manyje niekas nepasikeitė. To ir bijau: kad nespėsiu savo psichikos sveikatos apsitvarkyti iki kitų metų.
Akademinės, ypatingai pirmame kurse, kažkaip neša žmonėms gėdą. Dauguma apie jas išgirdę konstatuoja kad:
a) "ooo, nesimokei"
b) "tai ir nepabaigsi" ir dar būtinai turi pridurt "iš patirties sakau".
Patirtis patirčiai nelygu, mano patirtis yra ta, kad į psichologo profesiją kimbuosi aršiai: to norėjau nuo penktos klasės, į tai nesiryžau įstoti ketverius metus. Plius, galiausiai sėdau laikyti matematikos egzamino - kuriam ruošiausi -, kai mokykloje vargiai išspausdavau teigiamą. Ir todėl, daugumai uždavinių buvus iš funkcijų (fuck funkcijos ir fuck išvestinės) surinkau visus garbingus 21%. Kurie leido man įstoti. Tiesa, į mokamą, kai neturiu pinigų ir dėl to ėmiau paskolą, kuri paskui mane vilksis penkioliką metų. Neguodžia, nors gal dalinai ir paglosto, ir faktas, kad iki nemokamos vietos man trūko maximum 0,14 stojamojo balo.
Kai galvojau apie akademines, man buvo žiauriai gera, kad aplink mane yra žmonių, jas ėmusių, ir žmonių, kurie galvojo jas imti, ir aš tai žinau. Nes tai padėjo man apsispręsti. Todėl ir aš pasidaviau su kažkokia gėda sakyti, kad imu akademines. Nėra čia jokios gėdos.
Apskritai, nėra ko gėdytis savo gyvenimo. Nėra ko gėdytis, kad dažnai būna liūdna, apie ką jau kelias dienas norėjau parašyti, nėra ko gėdytis, kad trūksta valios atsikelti ar padaryti kelis atsispaudimus (valios trūksta labai daug žmonių šiame pasaulyje, jie su tuo kovoja ir gyvena), ir, tai, kas mane šiomis dienomis itin slegia - nėra ko gėdytis, kad esi negatyvus žmogus.
Prie šitų dalykų žmonės taip dažnai užmiršta pridėti "šiuo metu". Ir tie du žodžiai viską keičia. Kaip kadaise sakyta: ir tai kada nors praeis (that, too, shall pass). Suvokiau, kad turiu mažai draugų, nes neturiu kuo dalintis. Galiu dalintis tik pačia savimi, o mano jausenos šiuo metu yra tamsios. Kažkada nustojau domėtis pasauliu ir dabar reikia iš naujo išmokti tai daryti. Ir kuo greičiau aš tą tiesą priimsiu, tuo greičiau situacija pasikeis. Priešingai, negu jei aš tą stigmatizuosiu ir dėl to jausiuosi itin negerai, kas tik užsuks ratą.
Taip, žmogui kartais reikia diskomforto, kad jis judėtų pirmyn, žmogus tokia būtybė. Ir kartais reikia diskomforto, kad jis regresuotų. Regis, tai vadinama dekompensacija, kai visi ištekliai jau išnaudoti, ir reikalaujama dar, ir viskas juda į stiprų minusą. Tuos du dalykus reikia mokėti atpažinti ir atskirti.
Lygiai taip staiga "prigavau" save besijaučiančią stabiliau, ir turinčią kažkokį pagrindą po kojom. Nežinau, ar tai dėl to, kad geriau pradėjo veikti vaistai (kas yra visai įmanoma), ar todėl, kad pasiėmus akademines atostogas nuslūgo stresas. Bet vis tiek tuo galiu pasidžiaugti.
Taip pat netyčia susiradau vaikiną. Kas mane pažįsta, žino, kad man taip kartais nutinka. Ir tuo džiaugiuosi be galo. Gera, net iš pirmo asmens, stebėti, kai kažkokie santykiai vystosi sveikai, be man būdingo nesveiko prieraišumo, palikimo baimės ir t.t.
Ir dar, artėja Kalėdos. Šiemet vietoj dovanų nusprendžiau visiems rašyti laiškus, jei užteks valios, so help me God. Ir todėl, kad neturiu už ką pirkti dovanų, ir todėl, kad nežinočiau, ką pirkti/daryti, ir todėl, kad nemoku kalbėti ir seniai su tais žmonėm bekalbėjau ne apie save. Turbūt, tiek pat, kiek jiems, tai bus naudinga ir man. Kalėdos - toks keistas laikas. Aivaras Nekliuda paleido labai gražų įrašą apie vienatvę. Ir Kalėdas, kurį taip pat klaikiai rekomenduoju paskaityti. O pati tuo tarpu lipu iš autobuso ir žingsniuoju į darbą, jausdamasi iš tiesų gerai, kaip taip retai man būna. Nors ir skauda nugarą ir skrandis veikia tik pusiau. Bet kažkaip retsykiais nutinka, nesvarbu - tada prisimeni, kad daug kas nesvarbu -, kad jaustumeisi gerai.
Ir tada atsimeni, kad turbūt gali atsikelt ant kojų. Nieko geresnio šioms Kalėdoms, nei Aivaras, ir nesugalvosiu. Atsistoti ant kojų būtų gerai. Norai apie taiką pasaulyje bus vėliau.
Nes, galų gale, tik mūsų pačių gyvenimas, ir tai ne nuolat, yra tai, kas mūsų pačių rankose, ir ką galima keisti. Prisimenu visus žmones, visus iki vieno, kurie mane įkvėpė savo gyvenimais, ir tada noriu stotis, keltis ir eit, kad kažką įkvėpčiau. Stotis, keltis ir eit, kad kažkam padėčiau. Nes nors ir mirštam vieni, tai dar ne priežastis nepadėti vienas kitam gyventi.
Prie šitų dalykų žmonės taip dažnai užmiršta pridėti "šiuo metu". Ir tie du žodžiai viską keičia. Kaip kadaise sakyta: ir tai kada nors praeis (that, too, shall pass). Suvokiau, kad turiu mažai draugų, nes neturiu kuo dalintis. Galiu dalintis tik pačia savimi, o mano jausenos šiuo metu yra tamsios. Kažkada nustojau domėtis pasauliu ir dabar reikia iš naujo išmokti tai daryti. Ir kuo greičiau aš tą tiesą priimsiu, tuo greičiau situacija pasikeis. Priešingai, negu jei aš tą stigmatizuosiu ir dėl to jausiuosi itin negerai, kas tik užsuks ratą.
Taip, žmogui kartais reikia diskomforto, kad jis judėtų pirmyn, žmogus tokia būtybė. Ir kartais reikia diskomforto, kad jis regresuotų. Regis, tai vadinama dekompensacija, kai visi ištekliai jau išnaudoti, ir reikalaujama dar, ir viskas juda į stiprų minusą. Tuos du dalykus reikia mokėti atpažinti ir atskirti.
Lygiai taip staiga "prigavau" save besijaučiančią stabiliau, ir turinčią kažkokį pagrindą po kojom. Nežinau, ar tai dėl to, kad geriau pradėjo veikti vaistai (kas yra visai įmanoma), ar todėl, kad pasiėmus akademines atostogas nuslūgo stresas. Bet vis tiek tuo galiu pasidžiaugti.
Taip pat netyčia susiradau vaikiną. Kas mane pažįsta, žino, kad man taip kartais nutinka. Ir tuo džiaugiuosi be galo. Gera, net iš pirmo asmens, stebėti, kai kažkokie santykiai vystosi sveikai, be man būdingo nesveiko prieraišumo, palikimo baimės ir t.t.
Ir dar, artėja Kalėdos. Šiemet vietoj dovanų nusprendžiau visiems rašyti laiškus, jei užteks valios, so help me God. Ir todėl, kad neturiu už ką pirkti dovanų, ir todėl, kad nežinočiau, ką pirkti/daryti, ir todėl, kad nemoku kalbėti ir seniai su tais žmonėm bekalbėjau ne apie save. Turbūt, tiek pat, kiek jiems, tai bus naudinga ir man. Kalėdos - toks keistas laikas. Aivaras Nekliuda paleido labai gražų įrašą apie vienatvę. Ir Kalėdas, kurį taip pat klaikiai rekomenduoju paskaityti. O pati tuo tarpu lipu iš autobuso ir žingsniuoju į darbą, jausdamasi iš tiesų gerai, kaip taip retai man būna. Nors ir skauda nugarą ir skrandis veikia tik pusiau. Bet kažkaip retsykiais nutinka, nesvarbu - tada prisimeni, kad daug kas nesvarbu -, kad jaustumeisi gerai.
Ir tada atsimeni, kad turbūt gali atsikelt ant kojų. Nieko geresnio šioms Kalėdoms, nei Aivaras, ir nesugalvosiu. Atsistoti ant kojų būtų gerai. Norai apie taiką pasaulyje bus vėliau.
Nes, galų gale, tik mūsų pačių gyvenimas, ir tai ne nuolat, yra tai, kas mūsų pačių rankose, ir ką galima keisti. Prisimenu visus žmones, visus iki vieno, kurie mane įkvėpė savo gyvenimais, ir tada noriu stotis, keltis ir eit, kad kažką įkvėpčiau. Stotis, keltis ir eit, kad kažkam padėčiau. Nes nors ir mirštam vieni, tai dar ne priežastis nepadėti vienas kitam gyventi.
2016 12 16 15:01
Komentarai
Rašyti komentarą