Furgonėlis Dangaus

Akomodacija Kaune vyksta puikiai ir perspektyviai. Ką žinau, pagooglinau žodį akomodacija, panašu, kad žmonės šitą žodį vartoja, tai nutariau duoti žmonėms dar daugiau galimai klaidingų prielaidų kad jis iš tiesų yra vartotinas , vien dėl to, kad yra vartojamas.  Čia kaip vartoti alkoholį stresui malšinti. Šiuo metu šildausi pusiau pridegusius ryžius bendrabučio kambaryje, kuris tuščias, nes abi kambariokės išėjo į humaną ir į išankstinį balsavimą. Points scored , vienai kambariokei tik ką gi sukako devyniolika metų ir tai jos pirmas balsavimas, ir rugsėjo pradžioje, kai ji atvažiavo į Kauną, balsavimas buvo a +-, (dabar teigia kad tikrai norėjo balsuoti, bet aš pamenu tą frazę!) . *ryžių maišymo intarpas* Sėkmingai testuoju Kauno sveikatos apsaugos sistemą, nes pagaliau pasiėmiau pirmąjį šiame mieste ligonlapį, kad tiesiog galėčiau šildyti ryžius ir rašyti blogo įrašus, ir tik įpusėjusi trečią pastraipą pastebėti, kad Razausko įrašas youtube.com taip ir nepasileido ...

Praėjo beveik mėnuo nuo tada, kai trūks plyš įstojau į psichologiją. Taip pat, praėjo sunkiausia mano gyvenimo vasara, nors kartais tuo pačiu atrodo ir, kad praėjo geriausias mano gyvenimo laikas. Tačiau, esu tikra, su laiku, ir padėjus tai toli į praeitį, atrodys kitaip. Šiemet sutikau toną be galo nuostabių žmonių. Šiemet supratau toną naujų dalykų. Mano tikėjimai krito ir kėlėsi, nusivylimai augo, o kartais ir dužo. Nuo tada, kai baigiau mokyklą, bijojau stoti studijuoti, ir jaučiausi labai verčiama tą daryt. Niekur nestojau pirmais metais, nes bijojau. Žinojau, kad neturiu, kas mane paremtų finansiškai, ir ta baimė, kad nesugebėsiu studijuoti ir dirbti, augo ir raižė nagais. Bet aš dabar čia, ir kol kas sugebu abu. Baimė, kad nesugebėsiu įstoti, ir visgi, su savo nelemtu, labai prastai išlaikytu matematikos egzaminu, kuriam ruošiausi bene metus, vis tik įstojau. Taip, į mokamą, ir drebėdama laukiu paskolos, tikėdamasi, kad nereiks tiesiog mesti studijų, nes jos negavau. Galiau...

Žmogui visuomet norisi, kad visa eitųsi sklandžiai. Tačiau ne visuomet taip išeina, tiek gyvenime, tiek pokalbiuose, tiek mintyse ir tinklaraščiuose. Ne išimtis ir šis įrašas: pasidalinsiu lašu tos nesklandos, kuri sukelia įvairiausių jausmų, prisiminimais, kurie savo laiku kažkaip vis niekur netilpo į kitus įrašus, bet yra verti paminėjimo. Tai tokie dalykai, kurie greit užsimiršta, tarsi šventa demencijos pradžia, tokia natūrali ir nepastebima. Dalykai, kurie patraukia akį sekundei, nustebina, arba tieji, apie kuriuos niekad nemąstei, bet pagalvojus, jie iškelia į paviršių labai įdomių idėjų. Kadangi psichikos sveikatos temos artimiausiu metu užbaigti nežadu, ji čia nuolat bent truputį vaidensis. Tad šiandien norėčiau kaip ir užbaigti tą etapą apie Vasaros 5 die...

Tos dešimt minučių, kurias ką tik stebėjau ežiuką, tam tikra prasme buvo gražiausios mano gyvenime. Pastebėtas ežiukas nutarė vidury kelio ir pusiau įlipęs griovyn, vos ne versdamasis per galvą, susipakuoti. Apsileido spygliais, tai aš jį paėmiau ir pastačiau ant lygios žemės, kad taip per galvą nesiverstų, nes, prisiekiu, ten buvo aukščiausios klasės joga. O tada laukiau. Laukiau kaip akmuo, kol ežiukas pamažu atsimaskavo ir ėmė uostinėti viską aplink, mėgindamas suimti visą link jo sklindantį pasaulio orą ir iš jo numatyti visus plėšrūnus, ir visas galimas negandas. Ir galiausiai, ratukais ratukais, ėmė vėl vaikštinėti pievoje, nors nepamiršo savo maršruto ir visgi perėjo per didelį ilgą klodą šaligatvio, į kurį pirma ir taikėsi. Nutipeno į krūmą savo mažomis kojytėmis. Vienu metu jį buvo pastebėjusi katė ir aš jau galvojau, kad įvyks Wildlife Lithuania sezono atidarymas ar pan, bet katė nutarė, kad jai nesvarbu, ir nuėjo savais keliais. O tada grįžti į realybę. Kur jautiesi ...

Pyktis ir nerimas apima bangomis, ir pikta ant visko. Tuo metu nesinori matyti nieko, galutinai išbarsčiusio mano dieną į šipulius. Žinai, kad niekas nėra kaltas, bet negali nustoti kaltinti, kol tavo rankos drąsko žolę susiradus vieną atokesnių kampų psichikos centro teritorijoje. Su laiku imi ir pats bodėtis to žodžio - "psichiatrinėje". Dalinai gal dėl to, kad žmonėms tai kelia asociacijas su Skrydžiu virš gegutės lizdo, o bent jau dienos stacionare pusės to vis tiek nematau. Kas skaito šituos įrašus? Geras klausimas. Ar gali būt, kad yra žmonių, kurie po Skrydžio virš gegutės lizdo ir Girl, Interrupted , dėl kažkokios priežasties idealizuoja, romantizuoja psichiatrines ligonines? Galutinai suvoki, kaip tai būtų kvaila, kai po maksimaliai išbalansuotos grupinės terapijos, užėjus pykčio ir nerimo priepuoliui, tiesiog sėdi ant žolės ir nežinai, ką su savim daryti, o tavo mintys lenktyniauja (kol rašau šitą, fone girdžiu, kaip žmogus teigia matąs žmonių auras), dar kiek...

Vasaros 5 - milijono korpusų kompleksas su daug žolės ir medžių, ir keliomis pavėsinėmis. Ko gero tas milijonas korpusų yra kokie 11, plius keli administraciniai pastatai.  Ir katė. Šiandien sužinojau, kad ligoninės teritorijoje yra balta katė, kurią vadina Depresija. Nors ji ir neatrodo labai depresyvi, net priešingai, ypač tada, kai raitosi saulėje. (Žinau, kad kačių nuotraukos padidina įrašo populiarumą, tačiau nekelsiu nuotraukos, siekdama apsaugoti Depresijos teisę į konfidencialumą). Tam tikra prasme man tai įamžina, kad čia, prasilenkdami koridoriuose, mes visi žinom, kad su mumis ir tais, su kuriais prasilenkiame, kažkas negerai. Priešingai, nei visur kitur gyvenime, kur kartais įsivaizduojame, kad su savo problemom ir našta esam vieni, ir todėl apie jas niekas nešneka.

Aš ateinu. Priimamajame moteriškė plauna grindis. - Ko ieškot? - klausia manęs. - Priimamojo, turbūt, - sakau pasimetus, rankoj gniauždama siuntimą ir asmens dokumentą. Kadais, paauglystėje, sirgau depresija. Mano dokumentą paima, sako, palaukit, dar nėra gydytojų, prisėskit. Tada mano depresijos niekas negydė, tada tiesiog kažkaip sukausi, kažką veikiau, kol gaļiausiai su kitų žmonių pagalba išlipau iš duobės. Grįžta moteriškutė. - Jums ne ten, - sako, - gi parašyta, antras aukštas, išeisit, ir ten bus kitos durys. Giliai iškvepiu. Įkalbėjo. Išeisiu ir ten bus kitos durys. Jau vėlyvesnėj paauglystėje viskas buvo sustoję atgal į vėžes, iki pirmų labai paaugusio žmogaus krizių ir dilemų - kur stoti, ar įsikraustyti kartu su vaikinu, ir t.t. Jau tada žinojau, kad nepanešu stresų ir spaudimo. Egzaminai, patys savaime, anoks man ir tebuvo spaudimas, nes nusprendžiau niekur nestoti. Tačiau net kai būdavau minimaliai stumiama, spaudžiama, kreipiama artimųjų ar aplin...