Tai čia striptizas?

 Balandį, įkvėpta porą (pasitikrinau, iš tikrųjų trijų) metų senumo likusio atsiminimo apie dvi (primą draugo padovanotą) privačias poledance treniruotes, kai baigėsi mano sporto salės abonimentas, prisikaupiau parašyti Vipera Academy, kad norėčiau, kaip čia lietuviškai verčiasi, į šokį/sportą su stulpais (poledance). Ir aišku, nutiko baisiausia, kas galėjo nutikti žmogui, kuris dėl visko nerimauja - jie man rado vietos. Rado vietos, jau parašiau, nu prisikalbėjau. Teks eiti.

Aš prieš tris metus

Sportas niekada nebuvo mano dalykas. Mokykloje labiausiai nekenčiau grupinių sportų. Gal dėl to, kad buvau ir pravardžiuojama ir šiaip atsiskyrėlė, gal dėl to, kad esu intravertė. Vienintelės išlygos, kurias atsimenu, buvo stalo tenisas (duodavo trenerė žaist priesalėj neatsinešusiems aprangos - kaip aš ją dėl to mylėjau! -), ir šokis gimnastiniais kaspinais. Pastarąjį pamačiau po pamokų šokant pažįstamą. Su kažkiek sporto elementų, ten buvo labiau meninis šokis, ir labai ilgais kaspinais (4-5 metrų). Pamenu, šokdavo pagal tokius dalykus, kaip Linkin Park. 

Prisipažįstu, meninė dalis ir išraiška mane labai suviliojo, su drauge ėjom į siuvimo parduotuvę kaspinų ir į kažkokią ūkio parduotuvę bambukinių lazdelių - ant ko tuos kaspinus prisirišti. Kažkiek laiko po pamokų ateidavom pašokti, kol baigėsi aistra. Kodėl ji baigėsi, neturiu paaiškinimo, bet dabar, žinant, kad turiu adhd, bent tam tikri dalykai gyvenime šiek tiek paaiškėja, kaip tos aistros atsiranda ir dingsta.

Kelis kartus esu mėginusi imtis kokių nors sportų. Vienintelį sykį, kai tai nepaisant visko prieš kelis metus išaugo į kasdieninį įprotį, buvau įpratusi prasitempti rytais, pasidaryti gabalėlį jogos pozų ir panašiai. Pradžioje tempdavausi sąžiningai, po kokį pusvalanduką, po to jau po penkioliką minučių, po to jau žiūrėk iš ryto užmiršdavau ir prasitempdavau dienos metu bet kada, kad tik prasitempčiau, o galiausiai, po kokių metų, tie prasitempimai ėmė ir nutrūko.

Ir nuo tada mano akis buvo pakerėjęs tik vienas dalykas - šokis/sportas su stulpais.
Kai drovi ir nesportuojanti nuėjau į pirmą treniruotę, o po to antrą, buvo įdomu, nepaisant to, kad buvo labai sunku, o sunkiausia - kažką apčiuopiamo padaryti. Bet atrodė kaip iššūkis. Po to baigėsi laikas ir pinigai, ir vis kartas nuo karto pagalvodavau, kad "reiks kada nors grįžti". 

Tuomet praėjusiais metais nesveikai persidirbau besiruošdama kodo paleidimui į produkciją ir po kelių dienų, prie kėdės prilipusiu užpakaliu, suvokiau, kad reikia pajudėti. Ir kažkaip susigooglinau sporto sales, kas šalia manęs ir turi nemokamą pirmą treniruotę. Nuėjau į Minotaurą. Ten kaip tik budėjo kažkokia praktikantė, kuri man aprodė jų pradedančiųjų treniruotę, papasakojo, kas kaip, kaip sudaro treniruočių programas ir t.t. Nu ir aš kažkaip tiesiog... pasirašiau? Ir sistemingai kokius metus pralankiau. Paskutinį pusmetį buvau nusipirkusi pusmečio abonimentą, jis baiginėjosi, ir kažkaip pagalvojau kad gyvenimas trumpas, ir reikia į tą poledance užsirašyti.

Poledance - sportas keistas, kur žmonės ateina savo noru savęs kankinti. Pirmus mėnesius kaip garbės ženklus renka mėlynes, dėl kurių draugai juokaudavo kad nejauku su manim mieste vaikščiot, nes galvos žmonės, kad mane muša. Dabar, odai apsipratus, mėlynių jau gerokai mažiau, tik rečiau naudojamose vietose vis apsireiškia.
Toks keistas sportas. Tiesiog laikai save ant stulpo, aktyvuodamas visokiausius raumenis, kurie net nežinai, kad egzistavo, vartaisi ten visaip, kaip man - dar visko bijai, būt aukščiau, paleist rankas, būt žemyn galva. 

Bet labai įdomus, iššūkingas sportas. Kai atėjau, buvo be galo sunku, ir tam tikra prasme galiu pasakyti, kad nepalengvėjo. Nežinau, ar mano metai sporto salėje turėjo įtakos ir ar būtų buvę dar sunkiau, bet būdavo, kad per treniruotes pagalvodavau kad gyvenimas labai trumpas ir vos kojas parvilkdavau namo. Ir dabar taip kartais būna. Pusiau įveikti kai kurie demonai, tokie kaip lipimas stulpu, kuris pirmus kelis mėnesius tiesiog neišeidavo, aš savęs neprisitraukdavau. Dabar pastebiu, kad ilgiau nepalipus kūnas jau neatsimena, reikia praktikuotis. 

Dar labai sunku, kai save lygini su kitais visom prasmėm. Lyginu kartais ir kūnais, dažniausiai visur medijose ir gyvai matau lieknus žmones, pati tokia nesu, ir karts nuo karto savęs klausinėju ar būtų lengviau, jei numesčiau svorio, nors šiaip žinau ir kai randu medijose, irgi matau, kad ir apkūnūs žmonės nesveikai sudėtingus dalykus ant stulpo išdarinėja. Taip, žinoma save laikyti būtų lengviau. Bet tik tiek.
Dar sunku, kai lygini savo progresą su kitais, matai kaip kai kurie dalykai kitiems lengvai išeina. an dabar kaip tik baigėsi pradedančiojo progresas ir jaučiuosi apstojusi, kartas nuo karto vis keldavau sau klausimą, gal pereit į kitą, tik pradedančią pradedančiųjų grupę. Bet tiesa turbūt yra ta, kad geriau išmokčiau pradinius dalykus, ir po to vis tiek užstrigčiau ten, kur esu užstrigusi.

Ir nuoširdžiai, pusė mano užstrigimo daryti tam tikrus triukus ir panašiai yra jau nebe fizinis pasirengimas, o baimės, per kurias reikia "perlipti". Kadangi bijau ir nestabilaus aukščio (man neturi būt aukštai, man tik turi būt logiškai įrodoma, kad galima nukristi, niekuomet nelipu ant žmonių pečių ir matau tai kaip absoliutų košmarą), ir nestabilumo, kaip jausmo apskritai, daug kur yra ką veikti paleisti rankas, pavyzdžiui, nors protu ir suvoki, kad visai gerai ta koja laikosi.

Bet ką aš čia. Realybė yra tokia, kad pliusai gerokai persveria minusus. Patekau į pačią nuostabiausią įmanomą studiją. Man tai buvo ex kolegės Brigitos rekomenduota studija Vipera Academy ir manau, kad jei būčiau nuėjusi pasibandyti kur kitur, vargu, ar būčiau grįžusi. Tą patvirtina ir kitų pasakojimai iš pasibuvimo kitose salėse, kurie dabar perėję čia. 

Vieni daugiau, kiti mažiau, bet visi treneriai stengiasi įvertinti tavo asmeninį lygį, parodyti palengvinimų kažkam, kas per sunku, pastebėti ir paaiškinti, kodėl kažkas nesigauna. 

Tokio pozityvumo, kokį radau Vipera Academy bendruomenėje, jau seniai nebuvau niekur radusi. Čia ta vieta, kur dažniausiai moterys (bet ne tik) viena kitą be galo palaiko, paploja ir kartu pasidžiaugia kai kas nors išeina, paskatina, kai neišeina, pakelia nuotaiką. Patekau dar į labai nuostabią grupę, manau, bet kiek teko susidurti su žmonėmis iš kitų grupių, visi taip pat labai draugiški (ypač Marius!). Po kiekvienos treniruotės pasiplojam sau už sunkų darbą ir treneriams. Paskutinę buvusią treniruotę ovacijos buvo labai didelės.

Smagu ir tai, kad ne visos treniruotės yra tiesiogiai prie stulpo, būna, ateinam, o ten kokie keturi takeliai visokiausių jėgos pratimų ir t.t. sudaryti. Taip pat vis ką nors naujo ar ką nors naujai sugalvoja, nenusibosta toks pat apšilimas (kas yra pakankamai svarbu) ir panašiai. 

Dar labai noriu pasidžiaugti tuo, ką lankau ir žinau, t.y. trenere Karolina (color_ina_), kuri labai puikiai koncentruojasi į kiekvieną detalę, nori ir stengiasi, kad kiekvienas apšilimo pratimas būtų atliktas kokybiškai, taip pat nestokoja optimizmo, pagirti, pasidžiaugti kartu su tavimi kai kažkas išeina, kaip ir minėti ankstesni atvejai, padėti, kai neišeina, net gi fiziškai palaikyti, pakelti, kad tik bent kažkaip tas pratimas pasidarytų. Manau, jei ne Karolina, turbūt irgi būčiau jau prieš kurį laiką metusi. 

Tai ar striptizas čia? Ne, sportas. Poledance skirstomas į kelias kategorijas - pole sport, pole art, pole exotic/sensual. Jei matote video žmonių su aukštakulniais, jie jau skaitosi exotic, bet dėl to nevertėtų jų nuvertinti - kartais matau juos lygiai taip pat išdarinėjančius nesveikus triukus. 

O ir galiausiai, mačiau internete vieną komentarą, kuris man įsiminė:
- O tai tu striptizą šoki?
- Ne, bet turiu labai daug pagarbos tiems, kurie šoka.

Pastarasis, beje, irgi labai įdomus dalykas, nes žmonės toje industrijoje varijuoja nuo jokių triukų nedarymo iki tokių, kuriuos drąsiai gali rašyti į pole sport kategoriją. Vienas dalykas, kuris man yra labai gražus yra tai, kad stulpas yra visiems. Moterims ir vyrams, liekniems ir apkūniems. Greitai ir lėtai tobulėjantiems. Mėgstantiems meninį šokį ir mėgstantiems gryną sportą. Pole yra visoks, ir kiekvienas ten gali kažką rasti. 

Aš asmeniškai jaučiuosi ten gerokai labiau savimi pasitikinti. Man ne visada kas nors išeina, bet koks pasitenkinimas ateina, kai tavo sunkus darbas atsiperka ir galiausiai kas nors išeina! Man ne visada patinka mano kūnas, vis noriu numesti svorio, nėr lengva labai į save žiūrėti veidrodžiuose apsirengusią sportinę pole aprangą. Bet kai pamatai, kokias formas tas kūnas gali išdarinėti, ir kaip grakščiai, įdomiai, o kartais tiesiog sunkiai įmanomai visokiausius dalykus jis padaro, tas kūno sudėjimas visame tame pasidaro mažiau svarbus, ir tą savo kūną tuomet pradedi mylėti ne už tai, koks jis yra, o ką jis gali. 

Linkiu kiekvienam atrasti savo pole dance. Jei man kas nors būtų pasakęs kad mesiu viską pro langą kad kelias dienas per savaitę ateičiau pasidaryti ant kūno mėlynių, būčiau tik nusiprunkštavus į veidą. O dabar stabdyti lėktuvo nereikia, nes išlipti nenoriu. Sportas - sveikata, profesionalus sportas - traumos ir ankstyva mirtis, kaip aš mėgdavau sakyti. Gal ir yra ne visai taip, bet nemeluosiu, kad kol kas dalyką ar du esu pasitempusi, bet labiau iš nesiklausymo arba dalykų darymo neapšilus. Pastebėjau, kad su traumomis yra taip, kad labai reikia išmokti savęs klausytis, kur jau yra tavo riba, pasiklausti, ar ten turi taip tempti, kaip tempia, ką daryti kitaip, arba kad ateityje temptų mažiau ir t.t.

Ir vis tik, negaliu turbūt protu suvokti, kiek daug man reiškia šitas atrastas sportas su būtent šita studija ir būtent šiais žmonėmis. Tai vienas pozityviausių dalykų, man nutikusių gyvenime. To visiems ir linkiu, o norintiems save išbandyti - linkiu Vipera Academy!

O pabaigai - palieku savo paskutinį combo, kuriuo didžiuojuosi.