Jūs neturite teisės tylėti
Girdžiu man kuždant į ausį. Jūs neturite teisės tylėti, kaip filme, kai antrankiais surakina rankas ir pasodina į kamerą iki artimiausio tardymo. Jūs gal ir turite tokią teisę, mano sąžinė, tačiau, negali man to leisti.
Taip jau nutinka, kad kiekvienais metais, tam tikru metų laiku užkimbu už kokios netolerancijos viršūnės, šiandien tai buvo komentarai po Jolitos Vaitkutės straipsnio pasidalijimo, apie tai, kaip galima atkreipti dėmesį į visuomenės problemas. Ir aš kažkaip... Man kažkaip... Nesusiturėjau.
Nesusiturėjau tą akimirką, kai pamačiau moters komentarą, tokį komentarą:
"Visi šitą "problemą" su homo -fobais ir -filais bando vis spręsti kuo garsiau kalbėdami, ką nors organizuodami ar rodydami. Manau vienas geresnių sprendimų būtų tiesiog nustoti ta tema tiek kalbėti... esu visiškai nieko prieš kitų pakraipų žmones, bet jau iki gyvo kaulo yra įgrisę tos jų pačių raudos ir juos palaikančiųjų pamokslai, neva, esame neišprususi tauta ir tik intelekto stokojantys juos diskriminuoja. Visiška nesąmonė. Reikėtų atskirti šiek tiek diskriminaciją nuo tiesiog neigiamos pozicijos. Aš tikrai nenorėčiau, kad būti gėjumi ar lesbiete taptų norma. Nenorėčiau, nes žadu šitam pasaulyje dar ir savo vaikus auginti. Bet tikrai nepradėčiau tų gėjų ir lesbiečių "gydyti" - tegul sau gyvena. Tik gal gana "gydyti" normalios pakraipos žmones, brukant nuomonę, kad būti gėjumi yra labai gerai, normalu ir faina. Nu juk nėra taip..."
Žaidimas "įterpk žodį"
Ir tada aš suvokiau, kad tai yra tekstas, į kurį galima įdėti bet ką. Pamėginkime:
Visi šitą "problemą" su moterų engėjais ir moterimis bando vis spręsti kuo garsiau kalbėdami, ką nors organizuodami ar rodydami. Manau vienas geresnių sprendimų būtų tiesiog nustoti ta tema tiek kalbėti... Esu visiškai nieko prieš moteris, bet jau iki gyvo kaulo yra įgrisusios tos jų pačių raudos ir juos palaikančiųjų pamokslai, neva, esame neišprususi tauta ir tik intelekto stokojantys moteris diskriminuoja. Visiška nesąmonė. Reikėtų atskirti šiek tiek diskriminaciją nuo tiesiog neigiamos pozicijos. Aš tikrai nenorėčiau, kad būti moterimi taptų norma. Nenorėčiau, nes žadu šitam pasaulyje dar ir savo vaikus auginti. Bet tikrai nepradėčiau tų moterų "gydyti" - tegul sau gyvena. Tik gal gana "gydyti" normalius žmones, brukant nuomonę, kad būti moterimi yra labai gerai, normalu ir faina. Nu juk nėra taip...
Visi šitą "problemą" su juodaodžiais ir rasistais bando vis spręsti kuo garsiau kalbėdami, ką nors organizuodami ar rodydami. Manau vienas geresnių sprendimų būtų tiesiog nustoti ta tema tiek kalbėti... Esu visiškai nieko prieš negrus, bet jau iki gyvo kaulo yra įgrisusios tos jų pačių raudos ir juos palaikančiųjų pamokslai, neva, esame neišprususi tauta ir tik intelekto stokojantys negrus diskriminuoja. Visiška nesąmonė. Reikėtų atskirti šiek tiek diskriminaciją nuo tiesiog neigiamos pozicijos. Aš tikrai nenorėčiau, kad būti juodaodžiu taptų norma. Nenorėčiau, nes žadu šitam pasaulyje dar ir savo vaikus auginti. Bet tikrai nepradėčiau tų juodaodžių "gydyti" - tegul sau gyvena. Tik gal gana "gydyti" normalius žmones, brukant nuomonę, kad būti negru yra labai gerai, normalu ir faina. Nu juk nėra taip...
Jau pati formuluotė liudija, kad kadaise žmonės taip šnekėjo apie kitus dalykus. Mes gyvename informacijos amžiuje, bet vis dar neskiriame zoofilijos, pedofilijos nuo normalių seksualinių orientacijų. Vis dar mėtomės argumentais, kad gamtoje nėra homoseksualumo - ir esame nežmoniškai klaidingi -, vis dar pasakojame, kokia tai yra psichinė liga, nepasidomėję, prieš kiek tiksliai metų (prieš 42m) jis (homoseksualumas) buvo išimtas iš Amerikos Psichologų Asociacijos kiekvienais metais leidžiamo Diagnostikos ir Statistikos vadovo.
Apie tai, kas mus supa
Šioje vietoje, kur yra vieni liūdniausių savižudybių ir psichikos sveikatos rodikliai, kur gyvybė ir jos būvis vis dar yra šitaip nuvertinami dėl vienos - kitos etiketės, žmonėms vis dar prasiveria burnos, ir iš jų vis dar eina žodžiai, kurie skatina neapykantą šitais klausimais. Tai yra lygiai tai, kas nutiko B. Nemcovui - niekam nereikėjo, kad atitinkami asmenys savo rankomis nužudytų žmogų, kai purviną darbą už juos gali atlikti visuomenė. Jūs kalbate, ir jūsų žodžiai virsta kūnu, jie virsta žmogumi, kuris gatvėje suspardys kažką, kas bus gėjus ar į jį panašus. Ir jūs esate taip nekalti, kaip Rusijos režimas yra nekaltas dėl B. Nemcovo žūties. Tik tiek, jums gal dėl to ir neskauda.
Šioje vietoje, kur vyrai žudosi, nes kalbėti yra nevyriška, kur paaugliai žudosi, žiūrėdami į veidrodį ir savyje matydami nenormalumą, matydami monstrus (pavyzdžiui - gėjus, biseksualus, lesbietes, trans), visuomenės sukurtus monstrus, mes ir toliau kalbame logikai prieštaraujančius dalykus, mes sakome, kad neteisiname, bet, sakome, kad aš ne prieš, bet tegu nesidemonstruoja, sakome tegu gyvena, bet jau užkniso tos raudos, patys nesuprasdami, kad šito judėjimo tikslas nėra išaukštinti tuos žmones, šio judėjimo tikslas yra žmones padaryti lygiais. Kad tie žmonės prašo teisių, su kuriomis mes gimėme. Ir jei mes nesame linkę to palaikyti, vadinasi, laikome save aukštesniais, ypatingesniais.
Ta proga pasidalinsiu tuo, kad kažkuriuo metu paauglystėje, laikydama draugės ranką, suvokiau, kad ji mane traukia kitaip, nei reikėtų. Tą vakarą mes ėjome namo, laikėmės už rankų, ir staiga man pasidarė taip nejauku, aš pasijutau tokia nenormali, aš galvojau, kad su manimi kažkas yra negerai. Liūdna matyti, kad situacija nepasikeitė. Baisiausia, ką galima daryti žmonių teisių netolerancijos tema - tai formuoti kito nuomonę. Nes tas kitas gali būti būtent tas, apie kurį jūs šnekate. Praeis daug laiko, ir jis nesupras, iš kur staiga jis sau pasidarė nenormaliu. Jis galvos, kad taip manyti yra normalu, ir jis greičiausiai neatseks, kurioje gyvenimo vietoje taip subtiliai jo pasaulėžiūrai įtaką padarė kažkas kitas.
Tie žmonės, kurie daro čiulpinukus, tie žmonės, kurie priima kitus, nesvarbu, ar juos trauktų vyrai, ar moterys, jie patys nuo to netampa labiau biseksualūs ar homoseksualūs, nei jie kažką skatina jais tapti. Jie skatina žmogų gyventi, būti, nebijoti, net nuolat tvyrant diskusijų atmosferai, homofobiškiems pasisakymams, progresas surambėjusioje visuomenėje vyksta skruzdės žingsniais, kiekviena tyla jį sulėtina, ir aš neturiu teisės tylėti.
Šioje vietoje, kur esame taip neinformuoti, kad paauglys gali užaugti be didelių traumų, be psichozių ar depresijos ("paauglystė, praeis"), kurie, gydomi ar "praėję patys" palieka įvairiausius randus žmogaus būvyje, mes ir toliau apsimetinėjame, kad būti šitame tolerancijos dugne, būti šitame informacijos dugne yra norma, tai yra natūralus mūsų būvis, tai yra ir turi būti kasdienė mūsų duona, ir į visus, kurie taip nemano, žiūrime kreivai.
Engiami engia
Dar labai keista tokias replikas girdėti iš moterų, būtent dėl to, kad moterų teisės yra vienas iš tų pažangos rodiklių, atsiradusių dar labai neseniai, ir jau taip užmirštų. Visuomenėje iki šiol ta diskriminacija nešioja savo stigmas, mes iki šiol statistiškai uždirbame mažiau (Jungtinių Tautų parodymais - vidutiniškai 24% mažiau. 24%!!!). Kai iki šiol žymiai dažniau sudaiktinamos moterys, kai jos grobiamos, prievartaujamos, nes moteris - tai kažkas žemiau už vyrą, su ja galima elgtis kitaip. Mes net iš tos stigmos nesame išlipę, šiandien, gyvendama Lietuvoje aš nesuvokiu, kaip keista būtų, jei man pasakytų, kad šią savaitę negaliu gaminti maisto, nes aš esu purvina, nes man šią savaitę menstruacijos. O taip yra. Yra vietų pasaulyje, kur iki šiol taip yra.
Žodinė netolerancija nepažeidžia kitų žmonių teisių. Žodinė netolerancija skatina jas pažeisti. Taip pat, kaip visuomenės spaudimas gali atnešti progresą, visuomenės netolerancija - ir didžiavimasis ja - gali atnešti tolesnę stagnaciją, kurios metu, atrodo, skaičiai nedideli, žmonės bijo, žmonės yra engiami, žudomi ir besižudantys.
Į tai, kad engiami engia galima, tačiau, pažiūrėti ir kitaip (nes žmonės gyvi kontekstais, jie patys yra vaikščiojantys kontekstai): tik nepakantumas neteisingumui ir nelygybei gali atnešti toleranciją. Jis turi būti protingas, jis neturi žeisti, bet jei mums nuo pat pradžių niekas nerūpi, nes viskas yra gerai taip, kaip yra, tai niekas ir nesikeis.
Ne mano daržas
Žmogus linkęs nesivelti į tai, kas, jo manymu, jo neliečia. Labai dažnai matau komentarų, kad "mano aplinkoje tai jau tokių nėra/nepažįstu". Manau, būtų smagu padaryti porą anoniminių apklausų ir jas sujungti:
1) Ar jūsų aplinkoje yra LGBT žmonių?
2) Ar priskiriate save LGBT?
Kas dar, be manęs, mano, kad statistiškai padalinus, kiek kam tenka ko pažinoti, skaičiai nesutaptų?
Jūs net neįsivaizduojate, kaip Jus tai liečia. Neįsivaizduojate, nes čia vis dar ne lygis galėti žmonėms, kartais net labai artimiems žmonėms, pasakyti, kas tave traukia. Jūs ne nepažįstate LGBT žmonių. Jūs nežinote, kad juos pažįstate, ir tam yra labai rimta ir labai liūdna priežastis.
Už delfinus - tik patys delfinai?
"Už delfinų teises turėtų kovoti tik patys delfinai" - kartą toptelėjo man, po vienos tokių diskusijų. Kiekvienam pokyčiui atnešti reikalinga kritinė masė. Ji gimsta ir didėja kiekvienąsyk, kai mes kalbamės. Ji gimsta, kai kažkas homofobiškai pasisako (ir nenuoširdžiai atsiprašo), tada vyksta diskusijos dialogas. Ir taip pamažu, pamažu, galima imti žiūrėti į du besibučiuojančius vyrus taip, kaip į vyrą ir moterį, nes tikrai, tame nėra didelio skirtumo.
Ir apskritai, tai, kad šią dieną turime tokią netoleranciją šitais klausimais, yra tik mūsų pačių kaltė. Mūsų, "sveikųjų", mūsų, "tiesiųjų" kaltė. Mes esame ta dauguma, kuri formuoja nuomonę, kuri taip auklėja savo vaikus. Lygiai taip, kaip aš esu tas žmogus, kuris šia tema norėtų tolerancijos, aš turiu prisiimti atsakomybę ir už tai, kad esu visuomenės dalis - ir todėl netyliu -, kad yra bent vienas anekdotas, kurį kadaise esu pasakius, yra bent vienas įžeidimas šia tema, kurį kadaise esu pasakiusi. Ir kažkas tai atsiminė, nes kažkas visuomet tai atsimena, nes žodžiai ir vaizdai įeina į žmones pačiais subtiliausiais būdais, ir jie tuos žmones formuoja.
Supraskime gi pagaliau, kokie trapūs yra žmonės! Supraskime, kokie jie subtilūs, kokie jie savo reakcijų ir aplinkos įtakos kūriniai. Jūs manote, psichologai šiaip ne trumpiau šešerių metų mokosi, kad galėtų mėginti padėti žmogui? Ir net ir tada jie ne dievai - tokios sudėtingos, tokios švelnios ir pažeidžiamos, tokios kintančios būtybės yra žmonės.
Ir apskritai, tai, kad šią dieną turime tokią netoleranciją šitais klausimais, yra tik mūsų pačių kaltė. Mūsų, "sveikųjų", mūsų, "tiesiųjų" kaltė. Mes esame ta dauguma, kuri formuoja nuomonę, kuri taip auklėja savo vaikus. Lygiai taip, kaip aš esu tas žmogus, kuris šia tema norėtų tolerancijos, aš turiu prisiimti atsakomybę ir už tai, kad esu visuomenės dalis - ir todėl netyliu -, kad yra bent vienas anekdotas, kurį kadaise esu pasakius, yra bent vienas įžeidimas šia tema, kurį kadaise esu pasakiusi. Ir kažkas tai atsiminė, nes kažkas visuomet tai atsimena, nes žodžiai ir vaizdai įeina į žmones pačiais subtiliausiais būdais, ir jie tuos žmones formuoja.
Supraskime gi pagaliau, kokie trapūs yra žmonės! Supraskime, kokie jie subtilūs, kokie jie savo reakcijų ir aplinkos įtakos kūriniai. Jūs manote, psichologai šiaip ne trumpiau šešerių metų mokosi, kad galėtų mėginti padėti žmogui? Ir net ir tada jie ne dievai - tokios sudėtingos, tokios švelnios ir pažeidžiamos, tokios kintančios būtybės yra žmonės.
Religinės stigmos
Dar labai norėčiau, kad šiuo atveju nedėtume į centrą religijos ir santuokos klausimų, nes religiją praktikuojantys žmonės kartais dar turi tam nueiti labai ilgą kelią, tai problema, kurios tik maža dalis yra LGBT tolerancija. Tai yra tas rebusas, kurį visiems tikintiesiems anksčiau ar vėliau teks išspręsti: kad esame Dievo vaikai, visi esame Dievo vaikai, ir tas, kuris myli vyrus, irgi yra Dievo vaikas.
Ir tas, kuris neina į bažnyčią, yra Dievo vaikas. Ir tas, kuris gyvena ne santuokoje, yra Dievo vaikas. Ir tą kitą rebusą, kurį išsprendus nustojama kalbėti už Dievą ir suvokiama, kad esi žmogus. Tą labai paprastą rebusą: "kas aš toks, kad kalbėčiau už Dievą". Ir gal dar tą rebusą, kur milijonai porų tuokiasi bažnyčiose, nors netiki į Dievą, bet homoseksualios poros ten susituokti negali net tikėdamos švenčiau už visus kitus.
Etiketė etikečių jūroje
Ir pabaigai - esu dukra, anūkė, moteris, darbuotoja, fotografė, bloggerė, esu draugė, esu žmogus, viename bute gyvenantis su kate, biseksualė, dainininkė. Ir ar tikrai, tikrai ta viena etiketė gali tiek daug nuspręsti?
Net jei nepritariame tam, ką kitas daro, bet kas nežeidžia kitų žmonių - ar tikrai mums bus geriau nuo to, kad to žmogaus šiame pasaulyje nebebus? Ar tikrai gyvybė yra tiek mažai verta? Nes be gyvybės nieko daugiau ir nėra žmoguje, mes visi operuojame savo gyvybėmis, kai jaučiamės gerai, norime tas gyvybes išlaikyti, kai jaučiamės blogai, tai ne vien dėl to, kad patys esame kalti. Mes gyvename visuomenėje ir aplink mus yra žmonės, tie žmonės mus liečia, tuos žmones mes liečiame. Ir mes esame už tai atsakingi.
Esame atsakingi už tuos, kurie bjaurėsis savimi, kurie bijos, už tuos, kurie dar daro labai daug dalykų be tiesiog to, kokia yra jų seksualinė orientacija. Esame atsakingi už visa, kas nebus sukurta ir už visa, kas bus sutraiškyta, pasekoje to, kad nesveriame žodžių, pasekoje to, kad juos nuvertiname.
Šnekant apie perversmus, šią savaitę, liečiant psichinės sveikatos temą (kur Lietuvoje irgi labai trūksta būtent visuomenės spaudimo, kur atitinkamų profesijų atstovai negali nueiti pas psichologą, kur dokumentuotai sirgę depresija moka didesnes draudimo ar nekilnojamojo turto įmokas, nors žmogus susitvarkęs su trauma tampa stipresnis, nei buvo prieš tai), vienas žmogus ištarė:
"Mums reikalingos visos rankos, kurias galime gauti"
Kaip ten, taip ir čia. Neteisybei ištaisyti reikalingos visos rankos, kurias mes galime gauti.
Komentarai
Rašyti komentarą