Furgonėlis Dangaus

    Afrika - kontrastų žemynas, kupinas visa ko - nuo laukinių kampelių iki didžiausių genocidų. Gal būtent todėl jau kurį laiką mintyse taip vadinu savo gimtąjį miestą - štai ir vėl šį savaitgalį buvau Afrikoje (Šiauliuose, to be exact ).

    Šis įrašas neturi nieko bendro su maištavimu, bendru nepaklusimu visuomenės normoms ir panašiai. Pastebėjau, kad pastaruoju metu priviso labai daug žmonių, kurie a) mano, kad išmano b) išmano, ir bet kuriuo atveju, yra įsitikinę, kad turi kažkokią teisę man nurodinėti ką ir kaip fotografuoti.

Taktiniai klausimai 8. Vegetarizmas neprikelia mirusio gyvūno     Visiška tiesa. Vegetarizmas neprikelia mirusio gyvūno, malda neprikelia mirusio žmogaus. Bet pagarba gyvybei ir gyvenimui yra svarbi ir reikalinga. Todėl tam tikra prasme idealistinį vegetarizmą prilyginčiau maldai, tikėjimuisi, kad žmogus ims elgtis sąmoningiau,  ne tik nuolat žiūrėdamas savęs, bet ir viso to, kas jį supa.     Be to, nepaisant fakto, kad trumpuose terminuose tai visiškai nekeičia maisto industrijos situacijos, augant, plečiantis ir bręstant vegetarų ir sąmoningų žmonių bendruomenei mėsos paklausa turėtų bent šiek tiek sumažėti. Negalima juk amžinai gaminti pertekliaus, taip neišgyventų joks verslas.

Laimė, tai kai su Odeta šneki skaipu  ir dviese naršai coursera.org  puslapį ir prisijungi prie tiek daug kursų, kad nespėsi peržiūrėt per tris gyvenimus Laimė, tai kai laukuose darai fotosesiją ir staiga visa apsiniaukia ir pakyla nežmoniškai nuostabus vėjas Laimė, tai kai paskambina tėtis Laimė, tai kai Tau vidunaktį užriša kaklaraištį Laimė, tai kai išvažiuoji į stovyklą, ir išsiaiškinęs, kad gali savaitę nenumirt gamtoje, nebenori grįžti Laimė, tai apkabinti grįžtantį mylimąjį Laimė, tai stebėti savo nuomones ir veiksmus nuolat keičiančią katę Laimė, tai išmokti pasidaryti cappuccino Laimė, tai mokėti tą cappuccino taisyklingai parašyti Laimė, tai baimės nugalėjimas, kuomet baimė pati begėdiškai pabėga Laimė, tai nusišypsoti ryžaplaukiui gatvėje ir jau vienam kitą praėjus tris kartus vienu metu viens į kitą atsisukti Laimė, tai sutikti dar vieną žmogų, kurio gyvenimą jauti, nors negali to paaiškinti Laimė, tai negalėti paaiškinti kai kurių dalykų Laimė, t

    Nebevargsiu čia dėdama nuorodų į du ankstesnius įrašus ta pačia tematika, regis, juos galima susirasti labai nesunkiai - tituliniame blogo puslapyje nusileidus čiut čiut žemiau. Kad iš galvos galutinai neiškristų klausimai, kurių buvo labai daug, kai svarsčiau rašyti įrašus, ir procentaliai ėmė mažėti juos pradėjus rašyti, aš tiesiog imsiu ir pratęsiu temą.

    Taigi, drįstu pareikšti vakar parašiusi blogo įrašą " Vegetariški klausimai Nr. 1 ". Jį berašydama suvokiau, kad jis gausis beprotiškai ilgas, todėl gal aš imsiu ir išskaidysiu jį. Be to, tada atrodys, kad daugiau rašau. Šios įrašų serijos apibūdinimas keletu jau minėtų žodžių:      "Visgi labiausiai šiame įraše turbūt orientuojuosi į idealistinį vegetarizmą - tuo įsivaizduoju pati šiek tiek užsiimanti, ypač, kai mano galvą kirbina visokiausi klausimai kaip kada elgtis, ką manyti, ir ką duoti manyti kitiems. Baigiu galvoje susirinkti lauknešėlį startinių klausimų norintiems vegetarizmo ar jį nagrinėjantiems, bei gal, norintiems tokius suprasti. Į kai kuriuos klausimus esu sau atsakiusi, į kai kuriuos mano atsakymai ir pasvarstymai nuolat keičiasi. Žodžiu Work in progress ." Daug netuščiažodžiavusi tęsiu toliau:

    Vegetarizmu, kaip filosofija, susidomėjau gana seniai. Dar būdama pradinėse klasėse turėjau kaimynų jogų šeimynėlę, kurioje mama ir tėtis nevalgė mėsos, bet, mažų mažiausiai nedraudė to savo vaikams. Tuomet buvo labai madinga žinoti, kad augančiam organizmui mėsos neva labai reikia (su tuo nei ginčijuosi, nei nesiginčiju, ramiai palieku tą faktą ramybėje, būdama visų garbingų dvidešimt vienerių metų įkarštyje).  Tada nutariau kad va, suaugsiu, ir būsiu vegetarė. Nes tiesiog, negražu tuos gyvūnus žudyti. Dar kiek paaugusi buvau mėsos vaikas. Vištienos šlaunelės buvo mano mėgstamiausias maistas ever . Turbūt būčiau galėjus jį valgyt penkis kartus per dieną iš trijų valgomų kartų.      O tada mano gyvenime įvyko revoliucija - gal penktoje / šeštoje klasėje pas mus atsirado naujokė. Tokia beprotiškai graži, savotiška, meniška mergina, su fantastišku stiliumi, mielais bendravimo sugebėjimais, nuostabiai dainuojanti - žodžiu, vienas anksčiausių mano siektinų idealų. Ir, o kad Tu

    Vemti verčia nuo logikos specialistų, kurie situacijoje nesugeba susigaudyti psichologinėje logikoje, ir matydami, jog veda žmogų į agresyvią pusę, užuot pakeitę toną ir pamėginę savo tiesomis sudominti kitais metodais, toliau veda tą pačią dainelę, įgavę Dievo sindromą.     Kodėl žmonės nesiklauso vieni kitų? Paprastai, jei jaučiu priešiškumą iš savo ar kito, su kuriuo bendrauju, pusės, mėginu išsiaiškinti iš kur jis kyla, atsiprašyti, paleisti, kad abiems pasidarytų lengviau. Bet gal čia empatijos, arba paprasčiausio ignoravimo klausimas? Aš labai protingas, daug žinau ir laikau save logišku, tai man, ką, jau nebereikia sugyventi su kaimynais?     Sako, ką išmoksi, ant pečių nenešiosi. Bet pastebiu, kad dažnai šiais laikais žmonės, nešiojantys galingą, įdomų ir tvirtą žinių bagažą, savo smegenis palieka kažkur namie ant sofos. Ir tos žinios jam suteikia tik atskirtumą, nusivylimą pasauliu, ir, žinoma, Dievo sindromą, nes aš toks protingas, o visi tokie kvaili.     Emocin

Nežinau, kur mano palaidinė     Nuo vakar vakaro paliaubas paskelbusi katė kaip feniksas iš pelenų arba tiesiog išsibudinęs žvėris-katė paliaubas nutraukė šįryt. Nuo tada įnirtingai medžiojami dozuoto cukraus vienkartinis pakelis - su visu cukrumi viduje - ir mažas, veik dekoratyvinis, plastmasinis skalbinių segtukas. Ir iš ties atėjo tokie laikai, kai, kadais tuos dekoratyvinius dalykėlius nusipirkę pakeliams užsegti, su jais pritvirtiname padžiautus drabužius. Bet ir ne apie tai.     Negana to, šįryt katė įrodė turinti didelį interesą mano palaidinei, kurią pasidėjau ant lovos, nusiteikusi, kad šiandien dirbsiu ja apsirėdžiusi. Kur paskutinį sykį ją mačiau? Na, ten ir mačiau, ant lovos. Tuomet mačiau, kaip katė ją negailestingai užpuolė ir ėmė kovoti.Mano žvilgsnis kažkur nukrypo ir tai buvo paskutinis sykis, kai ją mačiau.

    Manau, kad labai daug dalykų žmonės priima tiesiogiai, ir tai nėra blogai, bet net būdų priimti aiškiai ir tiesiogiai yra milijonas. Todėl kartais užduodu sau truputį daugiau negu milijoną klausimų, ir pasidalinu mintimis su tais, kuriems galbūt jos gali būti įdomios arba naudingos.     Kiek teko susidurti su Krišnaizmu ir Induizmu, supratau, kad šios dvi religijos praktikuoja vegetarišką mitybą (nebent nebūtų kitos išeities). Taip pat, bent Krišnaizme, griežtai siūloma nevalgyti grybų, svogūnų, česnakų. Teigiama, jog tai yra žemiausio lygio "daržovės", savyje kaupiančios pačią prasčiausią karmą.     Labai mėgstu su morkomis pakepintus svogūnus, tad kaip tyčia kažkurią dieną juos kepdama pagalvojau, jog negalėčiau (nors visi žinom, kad tai netiesa) gyventi be svogūnų. Ne, neatsisakyčiau tokio gėrio. Ir tada pagalvojau, kad visiškai nesvarbu, ar tikrai tie svogūnai kaupia prastą karmą, ar ne, bet tai akivaizdžiai parodo Tavo prioritetus. O, kad būtų taip paprasta: a

Mileonai dalykų susikaupė visokiausiuose užrašuose ir gyvenimuose. aš netgi buvau sugalvojusi keletą dalykų, kuriuos man davė skautų stovykla. Svarbiausi, kuriuos išrinkau: Imunitetas Kaklaraištis Drąsa naudoti vėsų / šaltą dušą Baimių peržengimas Pozityvesnis savo galimybių slenksčio vertinimas Mileonas savybių, kurias noriu iš savęs išmesti, ir kitas mileonas tų, kurias noriu puoselėti ir skatinti. Keisčiausi sugalvoti arba įvykę posakiai: Optikos šūkis galėtų būti "KAIP PIRŠTU Į AKĮ!" Šnekant apie mirštančius batus: "Tai reiškia, kad jiem jau batai" Tariantis dėl virtualaus susitikimo su kauniete drauge, griežtu tonu "Tai penktadienį devintą skaipe . Nevėluok." Dar viena iš FIFA 2014 išsaugota citata: "Čia šiuo atveju bravo  yra ne pagyrimas, Bravo yra pavardė". FIFA 2014 apie Čilės žaidėjus "54-ą šių rungtynių minutę ši komanda krinta tarsi lapai rudenį" FIFA 2014: "Jei nepavyksta žaisti, brazilai mušasi.&quo