*

Ir jau dabar prisimenu ją gyvą, šypsančią
Iš savo neišsenkančio gyvenimo
Prisimenu ją krentančią nuo nemigos prisimenu
ją švytinčią iš meilės
prisimenu faktus kurių neteko pamatyti
faktus kuriuos beliko tik išjausti iš atstumų
iš sakinių, raidžių, kablelių, tarpų
iš debesų iš palikimų

ir jau dabar atsimenu ją šviesią it mėnulis
su niekuo nesusijusią labiau nei šviesos, negu žuvys
su medžiais amazonės gilumoj prašvintant

ir jau dabar kitaip ausy susikerta tie lietūs
pačioj pradžioj dar nepradėjus lyti bet sukaupus
bagažą šimtmečių lašų sukrautą padalintą
po lygiai bet ne taip kaip buvo skirta - o mums buvo skirta

ir jau dabar kiekvienas malonumas
yra tik vienas šventas kuždesys sutikti tiesą
kuri yra visur nuo marškinių apykaklės kuriuos nešioju
iki mažyčių pakabučių niekada neužsidėtų
gyvuojančių kažkur toli nuo mano švento kūno
gyvenančio taip pat gan atskirą gyvenimą

ir jau dabar žinau ją esant gyvą
žinau ją juokiantis, žinau ją vargstant
žinau ją esant gražią ir žinau ją tuokiantis
su tuo nepakartojamu gyvenimu

Ir 

jau 

dabar

ramu