Furgonėlis Dangaus

Trys keisti pokalbiai per vieną dieną, du keisti susitikimai per vieną dieną ir man naujas sijonas namuose. Ačiū už visa tai.

     Aš prisipažįstu: esu nepataisomai norinti fotografuoti. Tik ką atsikėlus galiu su pižama eit į parduotuvę, bet fotoaparatą vis tiek pasigriebiu. Neduok dieve imsiu ir ką pamatysiu.

     Ne, šis mano įrašas nėra receptas. Balandžio 25ą dieną A. Mickevičiaus bibliotekoje įvyko koncertas dpoezija.lt  " meet'ui"/ susitikimui, kuris kasmet vyksta Giruliuose, paremti.      Visa, kas susiję su neformalia dpoezija.lt bendruomene taip pat yra savotiškai neformalu. Pavyzdžiui, koncertas (nors ir iš vedėjų trūkumo) neturėjo vedėjo. Nulipdamas nuo scenos žmogus pristatydavo kitą užlipantį. Koncertas buvo stebėtinai nerišliai įdomus, atlikėjai beprotiškai skirtingi. Niekas niekur neskuba, renginys, žinoma, neprasideda laiku... ir panašiai. Į tą pusę vyksta ir jų susitikimai Giruliuose. Šiaip gana įdomus reikalas, o, negana to, dar ir kiekvienam prieinamas, + šalia jūros. Miegmaišis + palapinė + maistas + gera kompanija ir marš į Girulius šių metų rugpjūčio 3-4d.! Nežinančius kelio mielai pagiduos, su visais muzikantais skaitysis kaip su lygiais. Nori užlipti ant neformalios dpoezijos scenos? Registruokis. Tiesa, dėl registracijos irgi nelabai neformaliai aiš

     Smagu, kai vyksta gražios iniciatyvos. Nors lietuviškas požiūris dažniausiai ir yra "kam reikia, tas susiras", bet manau, kad tokias iniciatyvas reikia traukti iš underground'o / pogrindžio. Kodėl? Visų pirma - nes ne visi žino, ko jiems reikia ir plačiojoje žiniasklaidoje ir kultūroje sklindant rimtam bukumo lygmeniui nelabai ir turi iš ko rinktis. Ir, nors ir nereiktų būti pasyviam ir mėginti ieškoti, bet, manau, kiekvienas gyvenime esam bent vieną kartą atsidūrę vietoje, ir tik tada supratę, kad jau seniai turėjome ten atsidurti. Todėl dalykais, ypač kurie slypi giliai ar kuriuos nėra lengva išreikšti, dalintis yra praktiškai gyvybiškai būtina.      Todėl šiandien noriu pasidžiaugti kas dvi savaites išleidžiamu "pozityvaus gyvenimo gidu" - žurnalu "raktas". 1,90Lt už krūvą dvasinių žinių, pateiktų visiems suprantama forma, manau, nėra baisiai didelė kaina.      Mažytis žurnalo apibūdinimas: "dvisavaitinis žurnalas apie laimę, sėkmę, svei

IEŠKAU SARIO/SARIŲ. Ne itin brangiai.

Tik dvi laisvos šią savaitę, repeticijos, filmavimai, koncertai... Youtube.com groja Anantara Das paskaita apie moteris, ant stalo guli nupieštas Lietuvos žemėlapio trafaretas. Šviečia saulutė. Vakar kai ką baisiai mielo gavau dovanų.

Nueinu šiandien į polikliniką, vizitas pas gydytoją 7.45. Sėdžiu, laukiu, išlenda seselė, klausia "pas ką jūs?". Sakau pavardės nepamenu, bet va, 7.45 užsirašius, šešioliktą dieną... Seselė žiūri į mane, šypsosi ir klausia "na, o kokia šiandien diena?" Tai va, pasivaikščiojau ir grįžau namo. Užtat anksti atsikėliau!

    Ko gero, kalbant apie išorę, savybė, kurios labiausiai man trūksta ir norėtųsi yra elegancija. Gal šeštoje ar septintoje klasėje pas mus į klasę atėjo mergaitė, vardu Augustė. Baisiai gražiai dainuojanti (nors gal ir ne savu balsu) Sirvydytės dainas, elegantiška, miela, nuoširdi, besirengianti gražiomis žemės spalvomis. Josios aprangos stilius man buvo toks artimas, kad iš karto žinojau, jog ne tik noriu, bet man ir iš kažkur giliai tiktų taip rengtis. Tai buvo kažkas, ko ieškojau, ir niekuomet iki tol neradau to formos. Ir visgi aš taip nesirengiu, nes: a) neturiu daug tokių rubų b) neišeina todėl kalbėsiu apie neišeina dalį. Pas mus žmonės labai mėgsta pradėti nuo kito galo daryti dalykus. Yra frazė būti ir yra frazė atrodyti. Paprastai žmonės iš išorės identifikuoja tam tikras savybės, tokias kaip elegancija, nuoširdumas, tvarkingumas, bla bla bla... Ir tos savybės nėra vien susijusios su išore, elegancija tai ne apsirengti suknelę, kurią nešiojo elegantiškas žmogus.

Vakar mačiau vairavimo mokyklos reklamą. Vairavimo mokykla vadinasi "kelio iliuzija". Taip ir maniau, kad visi po truputį dvasingėjam, jei jau net vairavimo mokyklos sako, kad jokio kelio nėra.

    Taip jau nutiko, kad pastarąjį kartą užkalbindama japoną (o aš tai darau apytiksliai taip dažnai, kaip pamatau japoną), pataikiau ant žmogaus, kuris sukasi labai įdomiuose versluose - online anglų kalbos mokyme. Ir taip jau nutiko, kad gavau darbo pasiūlymą. Išsiaiškinom, kad nieko labai baisaus mokėt ten nereikia - reikia mokėt šnekėt angliškai. O visa kita su laiku. Žodžiu, rašau visa tai tik todėl, kad šiandien turėjau savo pirmąjį testuką. Gal jis nepraėjo tobulai, bet nepraėjo ir baisiai. Ir dar rašau tai todėl, kad testas buvo pusę septynių, o kažkoks jauduliukas kilo jau gal nuo trečios valandos dienos. Kas iš to jaudulio? Mes persiėmę šita europietiška-amerikietiška kultūra, kaip anglai sako " oh, I'm so excited! ". O tas excited irgi toks dvejopas žodis. Iš vienos pusės - džiaugtis, iš kitos - jaudintis. Ir kas iš to jaudulio? Jau geriau viską iš eilės imant tikėtis smagiai praleisti laiką. Ir tai tikrai nenumažina Tavo šansų gerai pasirodyti, dažniausiai ge

Pavargau nuo visų tų visuomenės sukurtų menininkų įvaizdžių, tokių kaip paslaptingos merginos arba tamsūs vyrai, rūkstanti cigaretė, taurė vyno, zenitai... Visi atrodo taip jų įsikandę, kad kol nesu paslaptinga ilgaplaukė mergina, nerūkau ir negeriu, turbūt negaliu kurti. Yra ir kitokių kuriančių, žmonės taip bijo išsiskirti, kad tiesiog prisiima kai kurie tų įvaizdžių, kuriem prijaučia tik todėl, kad jie yra sukurti tam, kad jiems prijaustų.