Kodėl žmonės taip greitai pasiduoda? Geriau matyti dalykus tiesiog veik neįmanomus, negu iš karto nutarti, kad tai niekada neįvyks.
Šiandien buvau Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre, atviros durų dienos. Ten jie turi tokią profesiją kaip fotografas. Tiesiog nuėjau ir išsiklausinėjau visko, ko man reikia, ir iškart pamėgau tą vietą, ir tuos du fotografus, kuriuos man teko sutikti. Faktas yra vienas: ten stojant reikia turėti skaitmeninį veidrodinį fotoaparatą. Pirmą akimirką galvojau imti išsimokėtinai, tuomet išsiaiškinau, kad tokios studijos (tam, kad turėtum ne popierėlį, bet išmoktų dalykų) veik nesuderinamos su darbu, tai suvokiau, kad liko nebent mėginti susitaupyti per vasarą, gyvenant iš savo gyvenimo vyro malonės, tai bus matyti.
Pasipasakojau vienam žmogui, kokie čia sukti reikalai, kad kaip ir per brangu gaunasi, ir jis man "a, na tai tegu fotografija ir lieka tik hobis...". Pripažinkim: net kaip hobiui man jau nebeužtenka turimos muilinės, anksčiau ar vėliau vis tiek teks kažką įsigyti. Jau netgi buvo planuose, tik planavau sutaupyti per kokius metus.
Na ką, teks kažkaip to griebtis anksčiau. Kainos nepigios, bet vertos.
Žmonės taip lengvai pasiduoda. Ne "nu gal kaip nors", arba "o tai mėginai tą ar tą", bet tiesiog "tai liks hobiu".
Net žinant, kad tai vienintelis dalykas, kurį iš tiesų noriu studijuoti? Be išlaidų fotoaparatui-nemokamas? Kai visa giminė spaudžia "tai gal jau stosi kur nors", "būk kulinare, būk psichologe", dar kažką, ir nuo kiekvieno pamatyto žodžio pritempia prie išsilavinimo. Ir štai aš radau dalyką. Aš radau TAI. Ir net tai žinantis žmogus tesako tik būk realistiškas.
Na, aš renkuosi veik neįmanomus dalykus, ir žadu rasti jiems įgyvendinti veik neįmanomų būdų.
Šiandien buvau Vilniaus paslaugų verslo darbuotojų profesinio rengimo centre, atviros durų dienos. Ten jie turi tokią profesiją kaip fotografas. Tiesiog nuėjau ir išsiklausinėjau visko, ko man reikia, ir iškart pamėgau tą vietą, ir tuos du fotografus, kuriuos man teko sutikti. Faktas yra vienas: ten stojant reikia turėti skaitmeninį veidrodinį fotoaparatą. Pirmą akimirką galvojau imti išsimokėtinai, tuomet išsiaiškinau, kad tokios studijos (tam, kad turėtum ne popierėlį, bet išmoktų dalykų) veik nesuderinamos su darbu, tai suvokiau, kad liko nebent mėginti susitaupyti per vasarą, gyvenant iš savo gyvenimo vyro malonės, tai bus matyti.
Pasipasakojau vienam žmogui, kokie čia sukti reikalai, kad kaip ir per brangu gaunasi, ir jis man "a, na tai tegu fotografija ir lieka tik hobis...". Pripažinkim: net kaip hobiui man jau nebeužtenka turimos muilinės, anksčiau ar vėliau vis tiek teks kažką įsigyti. Jau netgi buvo planuose, tik planavau sutaupyti per kokius metus.
Na ką, teks kažkaip to griebtis anksčiau. Kainos nepigios, bet vertos.
Žmonės taip lengvai pasiduoda. Ne "nu gal kaip nors", arba "o tai mėginai tą ar tą", bet tiesiog "tai liks hobiu".
Net žinant, kad tai vienintelis dalykas, kurį iš tiesų noriu studijuoti? Be išlaidų fotoaparatui-nemokamas? Kai visa giminė spaudžia "tai gal jau stosi kur nors", "būk kulinare, būk psichologe", dar kažką, ir nuo kiekvieno pamatyto žodžio pritempia prie išsilavinimo. Ir štai aš radau dalyką. Aš radau TAI. Ir net tai žinantis žmogus tesako tik būk realistiškas.
Na, aš renkuosi veik neįmanomus dalykus, ir žadu rasti jiems įgyvendinti veik neįmanomų būdų.
Pasidairyk skelbimų skiltyse, būna, kad žmonės priauga nuo vieno veidrodinio fotoaparato iki kito, naujesnio ir galingesnio bei parduoda savo senąjį, kuris yra dar pakankamai geras :) aš taip savąjį įsigijau, veikia puikiai. O nuo to skirtumo, kuris liko neperkant naujo, išėjo dar ir objektyvas, vienas iš pigesnių ir paprastesnių, bet... ir tai gerai!
AtsakytiPanaikinti