Kodėl mano ir katės požiūris vegetarizmo klausimais skiriasi

"Kita vertus, manau, kad galima maitintis pagal savo prigimtį. Jeigu žmogus gali savo rankomis papjauti, nužudyti kiaulę, vištą ar kitą gyvį, jis gali tai ir valgyti. Aš asmeniškai to padaryti negaliu. Paauglystėje mėginau žvejoti, man būdavo skaudu numauti žuvį nuo kabliuko. Aš jaučiu, kad sukeliu gyvūnui skausmą. Negaliu to daryti, todėl negaliu jo ir valgyti. Tiesiog to nėra mano prigimtyje. O nuskinti obuolį, iškasti bulvę – galiu. Vadinasi, galiu ir valgyti. Pastaruoju metu šitaip mąstau." - Teigia vienas iš Lietuvoje žinomų žmonių, pavardę palikime neaiškią, kad neprasidėtų bereikalingų diskusijų.

Tai štai: aš turbūt net fiziškai kiškio nesugaučiau, ką jau kalbėti apie moralines vertybes, stengtis iš karto tą kiškį nudėti, žiūrėti, kaip jis kankinasi ir kaip akyse gesta gyvybė. Kai kuriem tos gyvybės nieko nevertos, o kai kurie mėsą valgo visai nesusiedami triušio su tuo, kas yra jų lėkštėje. Tai jų asmeninis gyvenimo būdas, aš pasirinkau kitokį. 

Vėlgi, mano katė - natūralus mėsėdis padaras (šitoj vietoj nesiginčykim apie žmogų, raštelsiu tolėliau).
Jeigu ją išmes į lauką, ji gyvens pelėm ir žvirbliais. Taip, galbūt ji nesusimedžios kiaulės ar jaučio, ką gauna pietums, bet bent jau neužmirš mėsos skonio. O ir pro langą tegu mikčioja į žvirblius, bent instinktų bus neužmiršusi. Visgi visko būna, jeigu pabėgs, turės kuo gyventi. O kai padarai katę vegetare (kas man gal truputį sunkiai suvokiama, nes katės organizmas taip greit nepripranta prie pokyčių kaip žmogaus, ir mėsa jam realiai idealus maistas), tai po to kai pabėgs jai ką - sėklų į ranką įduoti?

Būnant tokiai natūralistei aišku gal reikėtų jai maitinti žiurkes, bet, manau, su tokiu kompromisu naminei katei, kokį dabar turim, visai galima sutikti.

O dabar apie žmones. Mokslas teigia, kad šie padarai jau kurį laiką yra visiškai visaėdžiai, o kad jų protėvių protėvių protėvių (ir taip toliau) protėviai buvo visiški mėsėdžiai, iki kol išmoko auginti augalus, nebėra argumentas. Sakau Justui "prasivėriau ausis". Sako, jei tai būtų buvę taip gerai, mes visi su skylėm ausyse būtume gimę. Todėl lygiai taip pat apie mėsą ir visa kita: mes negimėm su drabužiais, net su plaukais negimėm. Yra tona dalykų, kuriais naudojamės kiekvieną dieną, ir mes su jais negimėm. Todėl argumentas, kad gimėme (prieš daugelį daugelį amžių) mesėdžiais yra vertas lygiai tiek pat, kaip kad prieš daugelį metų gimėme vegetarais. Jis nieko nebeįrodo.

Moksliškai, geležį labiau pasisavina iš gyvūninės kilmės produktų, bet jeigu aš esu vegetarė, tai aš ir iš vieno suvalgyto trauklapio gausiu daugiau geležies, negu iš kepsnio. Organizmai prisitaiko. Ir gal ir kvaila dėl savo įgeidžių katę mėginti versti vegetare, bet manau, kad pačiam tokiu tampant - vegetaru, veganu ir t.t. tai nėra joks nusikaltimas. Geriau virškinti daržoves ir vaisius irgi nėra nusikaltimas. Jei dabar suvalgyčiau mėsos, turbūt ji išeitų ne pro tą tradicinį galą, nes organizmas nuo jos atpratęs. Nu ir viskas. Baigtas kriukis ir baigtas klausimas. Man gaila triušių, gaila vieną valgyt, o kitą mylėt. Neišvengsi visiško nekenkimo gamtai jokių būdu, ir jei būdamas veganas savo senus, bet dar gerus odinius batus išmesi lauk, nes jie iš odos, ir skatindamas vartotojiškumą pirksi naujus, kad būtų ne odiniai, tai nieko iš to gero. Ir jei užsisakysi maistą ir išsiaiškinęs, kad jame yra mėsos, mesi lauk ir pirksi kitą. O jei šito nedarai, manau anoks Tu visuomenės priešas, nors čia vegetarus visose erdvėse visur ir visaip doroja kaip vegetarizmo mados aukas ir didžiausiu pagyrūnus. Arba valgai mėsą arba ne. Arba prausiesi rytais, arba vakarais, arba ir tada ir tada. Kartą į pusę savaitės ar į savaitę plauni grindis. Tie kiti dalykai kažkodėl šitaip neužkliūna žmonėm, o juk tai lygiai tokia pat mūsų kasdienio gyvenimo dalis.