Furgonėlis Dangaus

Kaip smagu, kai kažką žmoguje randi. Paprastame žmoguje: ne su dredais, ne kažkokios subkultūros atstove, ne iš vedų centro... Tokiame paprastame žmoguje, kuriam svarbu ir gražiai atrodyti, ir turėti pinigų... Bet vat kažkas tokio yra jame, net pats nežinai. Ir tada pasijauti toks nedurnas: atrodo, žmogus, kaip visi žmonės, per dieną pro Tave tokių praeina tūkstančiai. Ir tada žinai, kad juose išties kažkas yra, nors taip ir neatrodo, ir kad Tu nesi taip toli.

    Sakau iškart: jeigu mėgstate pietauti per pietus, tai šis darbas kaip tik... ne jums! Nes visi kiti irgi mėgsta pietauti per pietus, žinoma. Jeigu ketinate studijuoti psichologiją (sakau tai kiekvienam ketinančiam), tai kiekvienam iš jūsų verta pusmetuką padirbti kavinukėje/restoranėly Vilniaus centre. Tiek visko pamatai! Išmoksti prie kiekvieno prisitaikyti.     Būna visokių situacijų, būna, kad neturi kada nueiti į wc. Tačiau būna, kad sutinki ilgai nematytų žmonių, būna, kad susipažįsti. Būna, gauni dovanų, būna, matai laimingus veidus, būna užsikalbi...    Nes "Ne darbas padaro žmogų šventu, o žmogus - darbą". -Eckhart Tolle

    Tai, ką vakar mačiau, negali būti pavadinta nei homoseksualumu, nei jokiu jam tapačiu žodžiu. Šie žodžiai tam per grubūs, aštrūs, per stereotipiški. Mačiau du nedemonstratyvius jaunuolius, kuriuos tegaliu pavadinti vienas kitu susižavėjusiais žmonėmis. Vienas kitam pakštelinčius į lūpas, retsykiais prisiglaudžiančius... Nedemonstratyvius, bet ir nesislepiančius. Nuoširdžius ir tikrus, besielgiančius visai natūraliai, turinčius visai natūralų ryšį. Turbūt nėra tokio žodžio kalboje nusakyti jų švelnumui. Praėjau pro šalį ir pasidarė taip gera, taip ramu.     Ir juk, kai pagalvoji, tai kūnas yra tik kūnas. Ir netikiu, kad siela turi lytį. Sako, kad praeina tūkstančiai gyvenimų, kol žmonės gauna eidami gatve vienas į kitą atsitrenkti pečiais. Belieka įsivaizduoti, kiek gyvenimų prireikia, kol sutinki sau skirtąjį. Ir kad tokiam ryšiui, tūkstančių gyvenimų ryšiui sutrukdytų lytis... Belieka tik pagalvoti, kad gal ne vienas žmogus nesuras savojo Kito  vien dėl to, kad niekuomet nepagal

Yra dainos ir yra gyvos dainos. Tokios, kurias namie niūniuodamas girdi, kaip iš jų gimsta kažkas kita. Tokios, kurių daug kas neišgirsta, nes įrašas yra lašas jūroje, kad ir koks geras jis būtų, kad ir kaip patiktų tam, kuriam rekomenduoji. Tokios gyvos dainos, kurias išgirdus atima žadą, pats nežinai kodėl.

Esu dėkinga už kiekvieną savo gyvenimo sekundę. Nesvarbu, kaip ji praleista. Nesvarbu, ar tuo metu žaidžiu kompiuterinį žaidimą, žiūriu serialą, dirbu, valgau sausus pusryčius. Kiekvieno patirtis ko gero yra pati nuostabiausia patirtis, kokią tik galima turėti. Jei tik tai suvoki...

Pažįstu vieną vaikiną, vardu Sebastianas. Kurį laiką būdavau dažnas svečias jo namuos. Visi, kurie žino, kiek arbatos aš sugebu išgerti per parą, supras, kodėl svečiuose mane dažniausiai pasiunčia pačią darytis sau arbatos, ir dar namų šeimininkams jos padaryti. Taigi, aš užplikydavau žoleles, įdėdavau medaus, išmaišydavau šaukšteliais ir turėdavau įprotį iš puodelio jų neištraukti. Giminėj sakydavo, kad geriu arbatą kaip rusas. (Vis dar nežinau, iš kur toks palyginimas) Sebastianas apie tai turėjo kitą nuomonę. Jis buvo labai racionalus žmogus, mokantis fiziką, ir visuomet mane apšaukdavo, kad arbata greičiau atvėsta, nes "šaukšteliai ištraukia šilumą". Na, šaukšteliai metaliniai, tad čia yra jo tiesos. Bet matote, dabar kiekvieną sykį matydama puodelyje paliktą šaukštelį aš šypsau. Nes šaukšteliai ištraukia šilumą. Juokinga, taip? Bet nuostabu. Tokios smulkmės, kartais net barnių priežastys, verčia Tave šyptelėti. Smulkmenos padaro Tave laimingu. Laimė iš jų susideda.

Ir apskritai, kaip lengva yra murmėti ant tų, kurie gyvena gerai. Toks jausmas, kad jie visi tokie gimė. Nė vienas nieko sunkaus nesutiko kelyje, todėl ir gyvena gerai. "kaip būtų, jei turėtų vaikų, kaip medituotų..."; "tas jogas turbūt nėra gyvenime dirbęs..." Rimtai, žmonės, rimtai? Tik Jūs, kaip tyčia, gyvenate sunkiai, o jiems visa iš dangaus numetė? Be jokių pastangų, jokio darbo, jokių dvasinių subtilybių? Gal išvis juos, jūsų manymu, sukūrė tam, kad Jus erzintų? Aš manau, kad mes pamirštame, kad nėra žmogaus, kuris gyvenime nebūtų sutikęs sunkumų. Jis pasirinko tai, Jūs pasirinkote kitą kelią. Savais keliais ir einate.

Buvo taip: (žinau, per daug mano įrašų taip prasideda.) Stotelėje kadais pamatėm keletos koncertų datas, vieni iš atlikėjų iš pavadinimo užnešė į islandus. Apie islandus yra viena tiesa: dažniausiai jie labai įdomūs. Árstiðir vadinasi ta grupė (jei gerai nurašyta pavadinimą suradau). Indie folk, sako reklamos ir skelbimai. Pirmąsyk buvau ne polifonijos koncerte bažnyčioj. Buvo puiki muzika. Šventai tikiu, kad šitas jų apsilankymas Lietuvoj buvo ne tik pirmas, bet ir ne paskutinis. Publika plojo daug, gale plojo atsistoję. Trys gitaros, fortepijonas, smuikas ir violončelė, šeši dideli vyrai šiandien surengė puikų koncertą Kotrynos bažnyčioje. Buvo garbė ten būti :) Vytenis atvažiuodamas paklausė, ko norim lauktuvių iš Šiaulių, sakėm kugelio, nes jo mama labai skaniai jį kepa. Ir nors nekietai yra parvežti iš Šiaulių kugelio iš maximos, bet sueis, užskaitom ;> 

Esame matės lapeliai. Kas yra matę, kaip matė plikoma permatomame stikliniame arbatinuke/kavinuke, kur, kai jau "pritraukia" sietelis yra pastumiamas žemyn, prispausdamas nuosėdas. Tai štai. Matė labai maištinga, jei tik vėl pakeli sietelį, ji visa dieviškai žaviai sukyla. Žalsvos spalvos vandenyje jos lapeliai vienas su kitu grumiasi dėl vietos. Visi daug maž tokio pat dydžio - mažyčiai, visi iš to paties šaltinio. Nevienodų formų, kiekvienas unikalus, nėra antro tokio lapelio. Tu pamatai jo unikalumą ir jis išnyksta, jo vietą pakeičia kitas. Į kažkokią vietą lapelis ateina ir nė nespėjus mirktelėti išeina iš jos. Toliau blaškosi. Bet galiausiai, pralaukus labai ilgą laiką (beprotiškai ilgą, jei nori atsigerti matės), visi tie lapeliai nusėda savo noru, ir neatrodo, kad jie būtų tuo labai nepatenkinti. O matė per tą laiką įgauna tik dar žavesnį ir ryškesnį atspalvį.

Tai, apie ką verta parašyti, man yra vakarykštė diena, kuri buvo beprotiškai ilga (apytiksliai nuo 5.00 ryto iki 11.40 vakaro). Atradau Aikido, kur noriu pamėginti vaikščioti. Į nuostabias rytines treniruotes nuo 06.30 :D Bet buvo puikus rytas. Aikido treniruotės (ypač rytinės tuo fainos) yra fainos to, kad gali daug gulėti. Na, gali daug gulėti, nes po to, kai puoli, Tave paguldo. Bet gi neskaudžiai :> Po to sekė darbas, tada Filologijos rudens renginys. Į jį nuėjusi aš kažkaip tikėjausi, kad finalas jau buvo, čia tiesiog kai kurie paskaitys ir kažką apdovanos, o pasirodo, komisija vietoje rinko jiems fainiausius. Ir aš į juos papuoliau, dalinomės su kažkuo antrąją vietą poezijoj. Gavau bilietą į spektaklį (kaip tik šnekėjau, kad seniai buvau ir norėčiau nueiti), bet tą dieną, kai dirbu iki vėlai. Taip kad kitas žmogus mielai ir džiaugsmingai nueis į spektaklį. Tuomet sekė Razausko koncertas. Nežinau, kaip, bet toptelėjo mintis, kad seniai buvau, šiandien jis kaip tik groja. Ta

Žinote, man truputuką juokinga. Skaitau gi straipsnį apie vienuolį, kuris moksliškai pripažintas laimingiausiu tirtu žmogumi ever (na, faktas bent kad jam jo gyvenimas patinka), ir skaitau po apačia komentarus: "įdomu, kaip jis medituotų, jei turėtų vaiką? kai naktį reikia prie lovelės lakstyt?" Juokinga iš dviejų pusių. Pirma, tai skamba kaip priekaištas sau pačiam. Vos ne "tegu džiaugiasi, kad vaikų neturi". Mielos mamos, ar vaikai neturėtų būt Jūsų širdies džiaugsmas? Aš suprantu, kad kartais ir visko gana, ir trūksta kantrybė, bet žinau ne vieną mamą (beje, ne vieną ir medituojančią), kuri savo vaikus šiaip jau myli, dažniausiai nepratrūksta, yra rami ir laiminga. Antra "juoko" pusė yra ta, kad buvimą laimingu Lietuvoje žmonės suvokia kaip laisvalaikio veiklą. Jie negali rasti laimės dirbdami, augindami vaikus, gamindami valgyti ar su vyru žiūrėdami futbolą. Kažkodėl jiems atrodo, kad tik plaukiodamas baseine ar būdamas gamtoj gali būt laimingas. O ka

Taip, yra tokia citata. Todėl, kai trūksta vamzdžiai, kai įskaudina draugas, kai pavogia piniginę, verta prisiminti, kad mes esame siela, ir esame amžina. Ir mūsų niekas negali sužeisti. Prie to paties dalinuosi paskaita apie religijas:  http://www.youtube.com/watch?v=xsS3Q81nCys&feature=youtu.be

"Dievas yra anapus mūsų suvokimo apie Dievą"

Apie religiją: "Šuo atpažins savo šeimininką, kad ir kaip jis bebūtų apsirengęs".

Povilas mane aplenkė, rašydamas apie namų aurą. ( http://povilsblogs.blogspot.com/ ) Todėl aš jį aplenksiu, parašydama, kaip atsirado aftertūs aktivity akiniai. After angliškai reiškia "po", "Tūs" jau labiau lietuviškas derinys be galūnės, manau, suprantamas ;> Žodžiu, jau kurį laiką imu išradinėti fotografijoje. Įvairiausiomis keistomis egzistuojančiomis ir neegzistuojančiomis technikomis pagyvinti nuotraukas, kad kuo mažiau kompiuteryje tektų prie jų prisiliesti. Prie iš Šiaulių parvežto zenito gavau žalią filtrą, tai nutariau jį paišnaudoti ir skaitmeninėje fotografijoje, tiesiog glaudžiant prie objektyvo. Žodžiu, tada atėjo mintis, kad paprasti "pa pigiaja" akiniai nuo saulės irgi gali turėt gražių filtrų, keletą tokių akinių nusipirkau iš humanos. Taip jau nutiko, kad tą vakarą pas Povilą buvo draugų (Povilo žodžiais - padrūškių) ir po to patraukėm pas jas, tai buvo mažas tūsas. Ryte grįžusi namo nutariau, kad metas iš akinių išsiimti stikliukus,

Žinote, kodėl man patinka Vilnius? Taip, Vilnius tai skubėjimo miestas. Dėl ilgesnio kelionės laiko (nors ne visada), esame keliaudami iš taško A į tašką B skubantys. Susiplanuojame maršrutus minutėmis, todėl kam nors nutikus dažniausiai nėra laiko stabtelėti. Eini gatve, ir prieš akis išnyra žmogus, nematytas daugelį metų, apie kurį paskutinįsyk girdėjai, kad buvo kažkur toli, apie kurį jau nieko nežinai. Tu sustoji, ir matai, kaip jis nueina neatsigręždamas, jis neturi jokios idėjos, kas toks čia į jį žiūri. Ir visa, kas Tau lieka po trumpo stabtelėjimo yra tik besąlygiška meilė. Dabar Tu žinai, kad tas žmogus yra. Ir už nieko daugiau nesugebi jo mylėti, kaip už patį jo buvimą. Kokia ir turi būti meilė.

P.S. Ir ačiū močiutei, kad padėjo man nusipirkti kompiuterį. Jeigu šitas sakinys išspręs šitą juokingą ginčą dėl to, kad jis nebuvo paminėtas mano aname įraše apie tai, kaip pirkau kompiuterį, tebūnie. Nesuprantu, ar tikrai verta pyktis dėl tokių dalykų, kai gyvenimas toks trapus ir trumpas. Tikrai nesuprantu. Matyt, aš dar jauna ir nepatyrus, bet manau, kad jausti ir sakyti tiesiai į akis yra truputį svarbiau nei bloge. Žinoma, tai tik mano nuomonė.