Šitai sako kepyklėlės "Esprit de la provence" užrašas ant slenkamųjų durų apačios (kuri kepyklėlei atsidarius staiga tampa viršumi). Tai citata. Viena iš tų, kurias matome gana dažnai.
Pirmiausiai, ačiū žmonėms už Kauną. Dvi nepakartojamos mano gyvenimo dienos. Ačiū visiems ir visoms, Augustei, Rugilei, Ramūnui, Aleksui ir Ancis, su kuriais susipažinom vietoje, Kaune, Presto kėdėse.
Visiems nebuvusiems turiu pasakyti, kad, mielieji, Jums metas užsukti į Fluxus ministeriją Kaune, ir kuo greičiau :)
Turbūt trumpam nušvitau ten atėjusi.
Gražios buvo ir Hanza dienos Kaune, bent jau buvo galima gauti cukraus vatos ir suvalgyti ant pievutės.
Už naktinius pašnekesius, mielą lietų, apkabinimus ir žaliausią iš visų žolių žolę - ačiū.
Už nepakartojamas akimirkas...
Žinau, kaip banaliai tai skamba. Kaune prie manęs grojančios prieina ir klausia, ką tuo metu jaučiu. Sakau, ar jei tat būtų nusakoma žodžiais, man tikrai reiktų groti, kad tai pajusčiau?
Už pusantro metro ant žemės šąla mano arbata. Šiandien buvau bandytis į naują darbą. Mielos mamos ir močiutės, neužverskit manęs skambučiais ir nuogąstavimais, visa gerai, tiesiog norėjau pakeisti darbą ir dabar tai darau. Ogi buvau bandytis tiesiog nuostabiame vegetariškame restorane "Radharanė". Sarį užsirišti gali būti sunkoka, bet žmonės šviesūs ir sąmoningi. Maistas dieviškai skanus ir ta "mažesnioji porcija" man asmeniškai - per daug.
Žodžiu, persirengiu, išlendu į Gedimino pr., kuriame švieste šviečia saulė. Ties coffee inn užkalbinu ilgaplaukį, prisėdu, pašnekam apie sapnus, ateina jo draugas. Draugui greitai ilgaplaukio suveltos avantiūros dėka aš tampu Manto, ilgaplaukio pussesere. Tebūnie, sakau, ir dviese veliam toliau. Po to privažiuoja dar vienas draugas, padedam jam nuspręst, kur nusipirkt batus. Tikrai, kaip ir sakė, keistas žmogus. Man patinka keisti žmonės.
Paskutinis vaizdinys, kuris liko atminty kaip tų, beje, muzikantų, credo, tai Mantas, bėgantis prie draugo mašinos, rankomis įsikabinantis jos viršuje ir pakėlęs kojas pavažiuojantis kartu iki netolies esančios stovėjimo vietos. Nuostabūs žmonės.
Kiekvienas žmogus, kurį kasdien praeiname, gali būti mums džiugesys ir mes jam galime būti. Ar bent jau gyvenimo paįvairinimas. Aną savaitę autobusuose susipažinau su pora žmonių, tikrai to nesigailiu.
Pirmiausiai, ačiū žmonėms už Kauną. Dvi nepakartojamos mano gyvenimo dienos. Ačiū visiems ir visoms, Augustei, Rugilei, Ramūnui, Aleksui ir Ancis, su kuriais susipažinom vietoje, Kaune, Presto kėdėse.
Visiems nebuvusiems turiu pasakyti, kad, mielieji, Jums metas užsukti į Fluxus ministeriją Kaune, ir kuo greičiau :)
Turbūt trumpam nušvitau ten atėjusi.
Gražios buvo ir Hanza dienos Kaune, bent jau buvo galima gauti cukraus vatos ir suvalgyti ant pievutės.
Už naktinius pašnekesius, mielą lietų, apkabinimus ir žaliausią iš visų žolių žolę - ačiū.
Už nepakartojamas akimirkas...
Žinau, kaip banaliai tai skamba. Kaune prie manęs grojančios prieina ir klausia, ką tuo metu jaučiu. Sakau, ar jei tat būtų nusakoma žodžiais, man tikrai reiktų groti, kad tai pajusčiau?
Už pusantro metro ant žemės šąla mano arbata. Šiandien buvau bandytis į naują darbą. Mielos mamos ir močiutės, neužverskit manęs skambučiais ir nuogąstavimais, visa gerai, tiesiog norėjau pakeisti darbą ir dabar tai darau. Ogi buvau bandytis tiesiog nuostabiame vegetariškame restorane "Radharanė". Sarį užsirišti gali būti sunkoka, bet žmonės šviesūs ir sąmoningi. Maistas dieviškai skanus ir ta "mažesnioji porcija" man asmeniškai - per daug.
Žodžiu, persirengiu, išlendu į Gedimino pr., kuriame švieste šviečia saulė. Ties coffee inn užkalbinu ilgaplaukį, prisėdu, pašnekam apie sapnus, ateina jo draugas. Draugui greitai ilgaplaukio suveltos avantiūros dėka aš tampu Manto, ilgaplaukio pussesere. Tebūnie, sakau, ir dviese veliam toliau. Po to privažiuoja dar vienas draugas, padedam jam nuspręst, kur nusipirkt batus. Tikrai, kaip ir sakė, keistas žmogus. Man patinka keisti žmonės.
Paskutinis vaizdinys, kuris liko atminty kaip tų, beje, muzikantų, credo, tai Mantas, bėgantis prie draugo mašinos, rankomis įsikabinantis jos viršuje ir pakėlęs kojas pavažiuojantis kartu iki netolies esančios stovėjimo vietos. Nuostabūs žmonės.
Kiekvienas žmogus, kurį kasdien praeiname, gali būti mums džiugesys ir mes jam galime būti. Ar bent jau gyvenimo paįvairinimas. Aną savaitę autobusuose susipažinau su pora žmonių, tikrai to nesigailiu.
Komentarai
Rašyti komentarą