Furgonėlis Dangaus

Lietuvoj buvo/yra (nesidomėjau) moteriškė, kuri teigia, kad yra visiškai sveika, valgydama vien smėlį, pažįstu žmogų, kuris sveikas, valgydamas praktiškai vien cukrų, yra sveikų, kurie keturiolika metų vartoja tiktai pieną, yra sveikų, kurie nevalgo išvis. Peršasi viena vienintelė išvada:  Kiekvieno pasaulis yra realiausias. Ne realus, bet realiausias. Tu turi tai, ką Tu sukuri. Mums nereikia utopinio pasaulio, ko gero mes jį turime. Pasaulį, kuriame gauni viską, ką tikiesi jame gauti. Gyvename pasaulyje, kuriame vyksta visa, ką užprogramuojame: jei manome, kad negali būti pasaulinės taikos - jos ir nėra.

PIRMOS PENKIOS I Tu kaip rašinys nuo pradžios iki galo niekuomet  nesudėčiau reikiama tvarka kad gerai įvertintų per egzaminą bet kaip rašinys prasidedi didžiosiom o po to po truputį mažėji mano atmintis ne auksinė jau pamirštu ir plaukų atspalvį ir tavo batelių dydį ir puodelius tavo spintoj ir tą arbatą su pienu ir tavo rašytas raides tu kaip rašinys imi ir stojiesi keliesi ir nuseki paskui kątik pamestą mintį ir aš čia lieku ir aš čia lieku tiesdama ranką į tavo pačios išeinant primintą jausmą tavo batelių dydžio II nes tik per garsą suvokiame tylą bet ne per išėjimą suvokiau tave per lietų pamestą ir įvyniotą į brangiausią popierių sušlapusį per sekančios vasaros lietų per sekusios vasaros sekusios mano jausmų šipuliais ir visomis kitomis dievybėmis pastatytomis žiemą prie židinio kiek dabar kainuoja skiautelė tavo gyvenimo? (k ažkas iš aukštai atsiliepia 2,99) III

Ateik čia, po šiuo ąžuolu guli taika Mano šaknys seniai nusirito į pačią bedugnę O šakas palikau viršuje kad paremtų bures Kol prie stalo orakulės žiūri į dangų ir buria Jos buria ir buria; dangų pavers į šukes Ateik čia, po šiuo ąžuolu guli taika Tai seniai nuridentas akmuo kurio atvaizdą vis dar atsimenu Tai vaikystės skriauda kurią nubaudžia kitos vaikystės Pabundi, atsistoji, nusiprausi veidą ir ir pasuki klystkeliais Pasidavęs atsiguli lovon ir užmerki --- dulkėm apėjusius savo pečius ir akis   Ateik čia, po šiuo ąžuolu guli taika Ateik čia, po šiuo ąžuolu guli taika Išgirsti undinę iš gretimo uosto sapnus besiūbuojančią Popieriaus šūsnim nukrautą bendraujantį jauno poeto wc Išgirsti ir girtėji, matai milijardus: jie šoka ir šoka ir šoka Ir visai jau šalia paskutinė šio sargo naktis Ateik čia, po šiuo ąžuolu guli taika Ateik čia, po šiuo ąžuolu guli taika Ateik čia, po šiuo ąžuolu guli taika Neapraudoki sargo - išėjo, nes buvo išeita Tu esi nes tau liepi

"Žmogus - tai pati aukščiausia, pati protingiausia žemės būtybė, pats tobuliausias Dievo kūrinys; absoliutas. Todėl jam būtų pats metas imti elgtis kaip absoliutui."

Žmonės ieško visų gero gyvenimo sąlygų tam, kad galėtų nušvisti; Nušvitimas ieško žmonių, kurie jį priėmę gauna viską, ko ieškojo.

Šiandienos darbų planas: *ieškoti darbo *pasimokyti dirbti photoshop CS6 *nušvisti *susirasti kur išmokti "survival" rusų kalbos frazes *pasikartoti html ir japonų kalbas *nušvisti (in case I forgot that one before)

Mano atveju, daržovės yra tik pomidorai ir svogūnai, nes šią akimirką daugiau mažai ko žaliavalgiško turim namie. Žodžiu, manau receptas visiem aiškus: išverdame ryžius keptuvėje patroškiname (t.y. įpilame vandens, o tada ir sojų padažo) daržoves ant išvirtų ryžių supilame troškinį.  Skanaus! P.s. aš dar kaip mažytį garnyrą pasitaisiau agurkų ir svogūnų laiškų salotų su grietine ir kariu. Manau, kiekvienas šiame pasaulyje turėtų žinoti, kaip su agurkais, pomidorais ir grietine tinka karis.

Dar reikia žūtbūtinai pasigirti, kokias mielas petnešas gavau, net jei jos ten nesimato.   Jos raštuotos, geltonos ir su drugeliu prieky!   Mane rimtai sudominęs draugės katinas.   Draugė ant mano minėto „oldschool‘inio“ dviratuko. Ji miela ir jis mielas. Ak! Mano šiųmetis atradimas: keramikinis puodelis su dangteliu išsinešimui (nevienkartiniu, vakuuminiu). @ draugės namai. Žmonės, turiu pranešimą: mėgstu mielus keramikinius puodelius, pailgus (ilgesnius į aukšti nei šiaip), su gražiais piešinukais ir vakuuminiais dangteliais, būna arbatų parduotuvėse. Mano gimtadienis sausio trečią, bet dovanas priimu ir pavėluotai (arba iš anksto!) *** Taip pat yra vienas užrašas, ant mūsų miesto laikrodžio – Gaidžio – vandališkai užrašytas ir besipuikuojantis jau kurį laiką. Tai – visai smagi mįslė:   Neanglakalbiams: Jei Tu mėgini nepasisekti, ir Tau tai pasiseka, kurį Tu padarei?   Gal reikia kada tapti kulinare arba maisto fotografe? M? ***

Antra ilgutėlio įrašo dalis yra viso labo pasakojimai. Savaitgalį mane nusivežė į Trakus. Trakuose, manding, esu buvusi tik kokį kartą, prieš kokius aštuonerius ar dešimt metų. Tada domino pilys, šįsyk važiavome pasivaikščioti, ištestuoti Trakuose garsių kibinų ir paplaukioti. Aš – baisus miesto vaikas. Man netenka nė pakapoti malkų, nei papjauti dalgiu žolės, nei paplaukioti valtimi. Todėl visi šie dalykai man atrodo stebuklas. Ir, nors nemoku plaukti, jau porą vasarų norėjau išmėginti valtis. Trakuose, prie valčių nuomos, radome nuostabią senutę, kuri nuomojo vieną vienintelę tikrai neblogą valtelę, ko gero pigiausiai iš visų ten buvusių. Paėmėm ją ir nepasigailėjom.  ***   Kaip žaviai ir gracingai irklas vos paliesdamas vandenį gali praskrieti juo. Kaip ir Dievas, dvasia, vienybė, tuštuma – vadink tai kaip nori, pagaliau supratau: tai juk nieko nekeičia – vos užkliudydamas, kiekviename daikte įžiebdamas gyvybę ir mielumą, nepastebimai sergsti mus, ir mes jį sergime.

Po ilgų metų stebėjimo ir pažinimo visokių dalykų,kad ir ką kai kurie žmonės apie mane manytų ir kad ir kaip neigtų mano rūpinimąsi žmonėmis, turiu pasakyti vieną dalyką: Kai myli, tai jau myli.

Vaikystėje troškau, kad mano vardas būtų Gabija. Numanau, tuo metu nė nenutuokiau, kokią stichiją jame įkūnyja žmonės. Norėjau būt Gabija ir viskas. Štai, stoviu sode, pamažu grilinėje šyla malkos. Liepsnos liežuviai pamažu valgo kramsnoja buvusį beržą. Vyrai pjauna žolę, moterys kūrena ugnį. Mažos jaunos pagonių pasiuntinės. Pavėlavom! Kokiais 800 metų. Vaidilutės sergėja ugnį, vyrai pjauna žoles. Jau ne dalgiu, piktai riaumojančiu benzininiu žvėrimi. Atbunda niekada neturėta: vyrai pjauna žolę dalgiu, vaidilutės sergėja ugnį. Dar sekundė ir kaip pelenės pasakose: apsidengsiu lininiais drabužiais, mėlynakių linų drabužiais. Ravime daržą, kolei pasirodo ilgas ilgas sliekas. Teta sliekų nemėgsta. Su ja ir svarstome, kaip ilgai jis keliauja. Tariu, kad mums - koją pakeli, koją nuleidi, ir žingsnis. O va, jam... Ir teta tarsteli „jis visada žingsnyje“. Ir aš galvoju: juk tikrai! Slieko kelionė įprasmina buvimą „čia ir dabar“, jo koncepciją. Sliekas atėjo iš kažkur, sliekas juda į kažkur,