Furgonėlis Dangaus

Aistei myliu tave ir visą tavo gentį visus genty užaugusius tave aprūpinančius vyrus kurie dar nekrenta kare ir visa dar neaišku myliu tave ir visą tavo gentį taip nestokojančią tylaus švelnumo taip nestokojančią švelnių tylėjimų ne ką mažiau vertų už pokalbius ne ką mažiau vertų už tūsus tai genčiai šiąnakt nepaliauja šviesti žvaigždės nerimsta vėjas kilniai apkabindamas tave ir visą tavo gentį myliu tave ir visą tavo gentį iš jūsų palapinių rūksta dūmai užuodžiu ką rūkai ir ką užuodžiu yra kilniausias kada nors patirtas nerimas kilniausias bepatirtas nuoširdumas apkaišiotas kitų genčių linkėjimais išsaugoti visus karius myliu tave ir visą tavo gentį tokius beprotiškai viens kitą bekartojančius tokiom identiškomis nosim tokiais identiškais tikrumais gentis nekrito visa dar neaišku

šaltiniai: http://ua.mfa.lt/ index.php?4150653892 http:// www.verslilietuva.lt/ uploads/file/ Rusija%202012.pdf

Kaip trečiąją žvaigždę užstoja gamyklų gaminami debesys Gerokai toliau už šviestuvų nutrenkę asmeninį rūką Pabudę išžiebti mėnulio kuris gal atrodęs kaip degantis Nuo mūsų didžiausios žvaigždės spindulių Pabudęs galvojau esu sužalotas akmenkasių I mano upes tais kastuvais primėčiusių ledo Kuris laikinai apmarino visas žuveles Ir jos puolė plaukti į krantą tikėdamos gelbėtis Kiek pamenu savo pradines tikybos klases - mes turėdavom nuostabią moterį Kuri visada mus priversdavo savo valia patikėti Kad esama šio to daugiau nei gamyklų nugainioti debesys Nei tuščios bevielės mašinos ir mūsų pačių suaklėjimas Ir gal ir dėl to aš kadaise su savo gyvenimo moterim Į gražius kryželius smalsiai dėdavom mintį ir jie mus sujungdavo Gal net šiandien todėl užsidėjau rožančių Siekdama tos bebalsės bežodės konekcijos O jei ne, tai bent Dievo pašventinto skausmo

Dienos pamąstymai: Yra toks dalykas kaip veidrodiniai neuronai. Kai mes užsiimame tam tikra veikla, pvz, bėgiojame, tam tikri neuronai suaktyvėja. Kai žiūrime ką nors kitą bėgiojantį, suaktyvėja didžioji dalis tų pačių neuronų. Tat reiškia, kad tie neuronai nejaučia skirtumo tarp savęs, išties atliekančio veiksmą ir kito žmogaus, atliekančio tą patį veiksmą (tai, beje, labai panašu į vieną šizofrenijos savybę - nežinojimą, kur baigiasi vienas žmogus ir prasideda kitas). Veidrodiniai neuronai taip pat atsakingi už socialinės psichologijos veikimą - mūsų norą skirtingose situacijose elgtis adekvačiai: vienaip darbe (kuriame kiti žmonės ir kitos taisyklės), kitaip namie ir panašiai. Tad galima teigti, kad neuronų lygmenyje tai yra reiškinys, skatinantis mus prisitaikyti prie aplinkos, kurioje esame, ir taip pat galima teigti, kad savo veikimo principu jis yra šizofreniškas, tad mūsų noras prisitaikyti yra taip pat šizofreniškas.

- Taip, žinau, pastaruoju metu rašau beveik ištisus romanus - Taisiausi kavą į paskutinį švarų savo puodelį (žinot, darbo namuose privalumai) ir į tą patį puodelį sugebėjau įmesti segtuką, susegantį kavos puodelį, kad tenai nesivartaliotų per daug oro. Ir labai linksmai jį traukiau iš puodelio. Nesu didžiulių dramų megėja, ypač ten, kur jų nereikia, tačiau visiškai sklandaus tobulo gyvenimo nenorėčiau. Smagu kartais traukti iš kavos puodelio segtuką. Gyvenimai įsibėgėja, pristoja, įsibėgėja, bet visuomet kur nors veda, net einant ratais. Išmokstama nebeįmesti segtukų, bet, duok Die, būta kitų pažadinančių įvykių. Tiesiog pažadinančių iš vientisumo sapno, nes vientisumas nesusideda iš ko nors daugiau negu paskirų detalių.

Prieš gerą savaitę ar dvi portale ask.fm man uždavė klausimą, ką pasakyčiau sau jaunesnei, jei galėčiau grįžti atgal. Ask.fm jau ištryniau, bet Pasakyčiau, kad bus verta. Visa tai, ką ji darys, bus to verta. Visa tai, kas tuo metu atrodys nesuprantama, po kiek laiko pavirs nuostabiomis ir neįkainojamomis patirtimis, ją pakeisiančiomis patirtimis, ją užauginsiančiomis patirtimis. Pasakyčiau, kad kad ir ką ji darys, tai atsipirks. Galbūt po metų, galbūt po daugelio. Stovėdama čia ir žiūrėdama atgal galiu pasakyti, kad toks žodis kaip "klaidos", regis, nebeegzistuoja, egzistuoja tik patirtys, kurių nenusimesi nuo pečių, bet ir nereikia, dėl to, kad užaugai, jos jau ramiai guli ant Tavo pečių ir seka pasakas apie nuostabų Tavo gyvenimą. Visi praeities įvykiai tampa ir "tai jau praėjo" ir "tai niekada nepraeis". Pradėjus žiūrėti holistiškai suvoki, kad negalima kažko priskirti konkrečios dienos konkrečiai valandai, nes niekas neįvyksta taip staiga. Net greičia...

Ir jau dabar prisimenu ją gyvą, šypsančią Iš savo neišsenkančio gyvenimo Prisimenu ją krentančią nuo nemigos prisimenu ją švytinčią iš meilės prisimenu faktus kurių neteko pamatyti faktus kuriuos beliko tik išjausti iš atstumų iš sakinių, raidžių, kablelių, tarpų iš debesų iš palikimų ir jau dabar atsimenu ją šviesią it mėnulis su niekuo nesusijusią labiau nei šviesos, negu žuvys su medžiais amazonės gilumoj prašvintant ir jau dabar kitaip ausy susikerta tie lietūs pačioj pradžioj dar nepradėjus lyti bet sukaupus bagažą šimtmečių lašų sukrautą padalintą po lygiai bet ne taip kaip buvo skirta - o mums buvo skirta ir jau dabar kiekvienas malonumas yra tik vienas šventas kuždesys sutikti tiesą kuri yra visur nuo marškinių apykaklės kuriuos nešioju iki mažyčių pakabučių niekada neužsidėtų gyvuojančių kažkur toli nuo mano švento kūno gyvenančio taip pat gan atskirą gyvenimą ir jau dabar žinau ją esant gyvą žinau ją juokiantis, žinau ją vargstant žinau ją esant gra...