Penkios mano tiesos arba kaip praėjo 2023

Rašau šį įrašą iš nešiojamojo kompiuterio (kuris dėl nesamos baterijos jau seniai nebėra nešiojamas), kuris lėtai užkrovinėja bet kokį naršyklės langą. Mokausi kantrybės.

2023 praėjo ir buvo visokie. Man tai, manau, buvo ypatingi metai, nors aš kiekvienais metais manau, kad man tai buvo ypatingi metai. Nepaisant geopolitinės situacijos pasaulyje ir t.t., mūsų kiekvieno gyvenimai šiame mikro lygyje taip pat juda, pasroviui ar prieš srovę, tai atgal tai į priekį, šokio žingsneliu. Juda ir man. Ir kol kas kiekvieni praėję metai man asmeniškai būna geriausi buvę mano gyvenimo metai. Tikiuosi, taip bus ir toliau. 

Tai kas tokio nutiko 2023-iais? 

1. Sportas

Pradėjau sportuoti. Vat taip vat tiesiog. Aš, žmogus, nemėgstantis beveik bet kokio judėjimo išskyrus vaikščiojimą ir atšiauriai žiūrintis į beveik visas įmanomas sporto šakas (išskyrus stalo tenisą ir pole dancing), pradėjau vaikščioti į sporto salę. Už tai galiu padėkoti... Persidirbimui. 

Darbe buvo labai intensyvi savaitė, kuriamo kodo atidavimas klientams, kurį prižiūrėjau aš. Buvo daug streso, daug sėdėjimo prie kompiuterio ilgai neatsikeliant ir net to nepastebint, ir visa ko, ką reikėjo žongliruoti. Viskas ten buvo gerai, išgyvenom. Bet vat, kažkurią lietingą dieną taip pervargau dirbti, kad pabaigus darbo dieną pradėjo knibėti toks žvėriškas jausmas, kad reikia kažkaip pajudėti. Linojo, lauke nelabai tobulas oras pasivaikščiojimui. Nu ir pagalvojau - velniop - pasižiūrėsiu kokios šalia sporto salės. Ir radau vieną kuri siūlo pirmą treniruotę nemokamai, tai galvoju nu gerai, einam apsižiūrėt. Ir apsižiūrėjau, ir nebuvo labai blogai, papasakojo kad sudarinėja programas ir parodo per treniruotes kaip jas daryti. Nu ir aš kažkaip pagalvojau, kad pabandysiu. Ir va, balandį bus suėję (jei nemesiu) metai, kaip sportuoju. 

Negaliu teigti, kad staiga pajaučiau visas naudas, kurias žmonės jaučia. Pavyzdžiui, mano imunitetas kažkaip ir prieš tai pastaruosius metus gerėjo, tai čia nepajutau didelio skirtumo. Tačiau einant namo iš miesto pėsčiomis yra kalnas, ir visuomet reikia rinktis kuriuos nors ilgus laiptus. Ir aš, vargšė širdininkė, visuomet tų laiptų vidury padusdavau. Ir atėjo po kelių mėnesių sporto tokia diena, kai ėmiau ir užlipau tais laiptais, ir pagalvojau, vau, geras.

Šiomis dienomis nesu labai motyvuota sportuoti, nors nusipirktas abonimentas galioja iki kovo ar vasario, bet kažkaip nueinu. Iš interneto susidariau kitokią programą pabandyti, nes ir paįvairinimo man turbūt labai trūksta. Tai nueinu, patestuoju, padarau. Jau jaučiuosi pakankamai apsipratusi su sale, retsykiais kokiam naujokui galiu parodyti kažką apie teisingą treniruoklio naudojimą - ergo, kaip mane mokė treneriai. Mažiau bijau paklausti ko nors kitų arba trenerių. Yra vienas vyras, kuris kartą atėjęs paspaudė man ranką, tai kai jį pamatau, spaudžiu ranką ir jam, labai daug džiaugsmo atneša. Su kitais sveikinamės. Sveikindavosi keletas, tada daugiau, ir tada prieini tą lygį kur matai tuos pačius žmones pastoviai tarp kitų veidų, ir pasisveikini. Ir labai miela. Dauguma vyrukų linkę tarp setų paplepėti, niekuomet nedrįsau įšokti į tokį pokalbį, nors gal ir norėtųsi tokio ryšio. Gal kada nors. Bet vis tiek yra toks bendruomenės jausmas. 

Nežinau, ar pasibaigus abonimentui tęsiu jį tame sporto klube, ar ieškosiu kokio kito klubo (bet tada toliaaaaau), galvoju pasiieškoti tiesiog kitos sporto šakos: jei darbas leis ir rasiu pradedančiųjų grupę, Kaune netoli manęs būdavo (tikiuosi, tebėra) puiki Pole Dance studija, kurioje kadais ėmiau porą privačių pamokų. Mielai vėl pabandyčiau, atsimenu, kad labai patiko. Dabar, pasportavus, turėtų būti ir bent truputį lengviau. Reikėtų nugalėti savo aukščio baimę tada jau kažkuriame lygyje, bet ateis laikas ir išsiaiškinsim. Pasirodo, tikrai visai gerai tas sportas, rekomenduoju. Pasitarkite su gydytoju ar vaistininku :)

2. Islandija

Ieškau nuotraukos. Kraunasi. Mokausi kantrybės.

Radau. 

Kai Greta mane mėgino įkalbėti važiuoti į Islandiją, labai stengtis jai nereikėjo. Minėjo, kad buvo pasiruošusi kalbą ir visa ką. Pasigavo mane 2022 per žmogaus teisių forumo pertrauką, atsisėdo su kompiuteriu tvarkyti visokiausių dalykų, tada atsisuko į mane ir sako "Gal tu norėtum su mumis važiuoti į Islandiją?". Paklausiau kada, atsakė kad vasara, paklausiau kiek dienų, paminėjo kad apie dešimt. "Gerai", sakau. Tai ir išvažiavom. 

Islandija buvo dvišalio bendradarbiavimo projektas įgyvendinamas Aktyvių piliečių fondo, finansuojamo EEEF finansine parama. Į Islandiją skridome ne atostogauti, bet teko pamatyti ir daug nuostabios Islandijos. Prisegu keletą nuotraukų. 

Islandija mane pirmąsyk kadais sudomino vaikinas, kuris ant jos buvo labai pasinešęs, parodė daug įdomios islandiškos muzikos, vienu metu mokėsi islandų kalbos. Aš islandų kalbos išgirdau Islandijoje, ir man užteko. Be galo graži kalba, bet be galo sudėtinga. 

Turiu pripažinti, kad Islandiją įsivaizdavau žalesnę, medingesnę, labai keista buvo būti vietoje, kur tiek mažai medžių ir dar mažai - naūralių medynų. 

Tačiau o jei apie tai, ko mes ten keliavome, tai keliavome į IPS (Intentional Peer Support) CORE mokymus. Tai buvo keturiasdešimt, daugiausiai rimtų, valandų, kuriose kalbėjome apie tai, kaip būti, kaip kalbėtis, kaip padėti nesprendžiant dalykų už žmogų. Ir nors daug kas man ten nebuvo nauja, gavau labai gerų priminimų apie tai, kaip svarbu kartais patylėti, duoti erdvės, kaip svarbu į kitą žmogų ir jo situaciją žiūrėti su smalsumu, o ne išankstinėmis nuostatomis. Tie dalykai, kuriuos pasakyti yra lengviau, nei padaryti. 

Apie mūsų mokymus daugiau galite pasiskaityti čia. O čia - oficialus IPS puslapis: IPS.

Bet jei taip trumpai ir svarbiai - tikslinė savitarpio parama tai toks konceptas, kad žmogus gyja megzdamas ryšius. Kad svarbu fokusuotis ne į jo problemą (dažniausiai taikoma psichikos sveikatos turinčių žmonių srityje), tam tikra prasme - net ne į jį patį, bet į ryšį, kuris privalo būti lygiavertis, grįžtamasis. Kur nei vienas žmogus nėra viršesnis už kitą, kiekvienas turi savo atsakomybes ir tą ryšį palaiko. Islandija jau turi šią savitarpio paramos iniciatyvą įsidiegusi vienoje psichiatrijos ligoninėje, kurią mums taip pat teko aplankyti. Negaliu sulaukti, kada tokia iniciatyva prasidės Lietuvoje. 

Teko pakeliauti, išmokti gyventi viename bute su keturiais asmenimis (man, vargšei savo urvo gyventojai), sužinoti naujų dalykų apie save ir apie kitus, užmegzti pažinčių, ir laaaaabai stipriai išlįsti iš komforto zonos, turint mintyje faktą, kad aš visiškai nekeliauju, o tuo labiau - užsienin. Bet vieną kitą kartą kai pamėginu, tai suvokiu, kad visai geras dalykas. 

Norintiems daugiau išgirsti apie tikslinę savitarpio paramą ir jos principus, palieku nuorodą į skaidres, kurias rengiau vienai Lietuvos Psichologų Sąjungos konferencijai "Psichikos sveikata visose politikose". Skaidres galima rasti ČIA.

3. Paskaita Šveicarijoje

Ne, aš fiziškai nebuvau Šveicarijoje. Tačiau 2023 su manimi susisiekė vienas Mental Health Europe narys, ieškodamas žmogaus su psichikos sveikatos sunkumų patirtimi, kuris norėtų bendradarbiauti su viena psichologe ir dėstytoja pravedant paskaitą pirmo kurso fizioterapijos studentams paskaitą apie atsigavimą. Kadangi šis terminas ir tema nėra man nei nauji, nei svetimi, kaip tik metais prieš tai teko vesti mokymus keletui Lietuvos psichiatrijos ligoninių, sutikau tąjį iššūkį priimti. 

Ir tada, artėjant datai, aš suvokiau, kad man reikia 45minutes kažkaip iškalbėti. Pradžioje tai atrodė beprotiškai daug, bet jau ruošiantis staiga tapo labai mažai, be proto mažai, ir kaip visuomet nutinka, sužinojau, kad visgi turiu ką pasakyti. Tačiau tai buvo visiškai nauja patirtis, kad ir nuotolinė, toks tiesioginis eteris, be interaktyvių užduočių kitiems ir panašiai. 

Buvo be galo įdomu būti dalimi medicinos studentų edukacijos, ne kaip bandomojo triušio, bet paslaugų vartotojo su savo patirtimis ir nuomonėmis. Palieku nuorodą į skaidres, jei kam įdomios angliškos mano tai paskaitai darytos atsigavimo skaidrės - ČIA.

4. Katė ant kelių

Žinau, skamba kaip labai keistas punktas. Bet šis punktas reikalauja konteksto. Tataigi. Turiu aš katę, nuostabią ir mielą ir keista, vardu Flannellė. Ji mėgsta dėmesį, jo prašo, prašosi paglostoma, nuolat su visais kalba balsu. Tačiau ji - ne miegojimo ant žmonių katė. Taip nemiegojimo ant žmonių katė, kad per šiuos keturis metus, kai su ja gyvenu, ant pusės plaštakos pirštų galėčiau suskaičiuoti kartus kai įvyko stebuklas ir pabudau netyčia smigusi lovoje vidury nakties ir pajutau, kad katė ant nugaros įsitaisiusi. Žodžiu - du, tris kartus ant mano kūno dalių kur nors yra katė pataikiusi.

Ir sėdžiu aš kažkurią rudens dieną, žaidžiu Cyberpunk ir transliuoju žmonėms (streaminu), ir ant mano kelių užsilipa Flannellė, atsisėda ir guli??? Be abejo, įsiamžinau ir bijojau, kad daugiau niekada taip nenutiks. 

Pasėdėjo pusvalandį, atsistojo ir nuėjo. Bet tai nebuvo vienintelis kartas. Kurį laiką tai vis pasikartodavo kokį kartą į savaitėlą, ir visad - man žaidžiant ir streaminant Cyberpunk, tai nutariau, kad čia yra kažkokia magija ir mano katę ten kažkas labai traukia. Bet tuomet vieną kartą ji ant mano kelių užlipo ir man nežaidžiant. Ir supratau, kad dabar - tai mano gyvenimas. Turiu katę, kuriai užtruko keturis metus pasijusti taip komfortabiliai, jog ji išnaudotų mane šildymo tikslams (aukščiau to varianto, kai atsigula prie kaklo ir galvos šilumai, kas irgi buvo praėjusių metų naujas elgesys). Bet tai įvyko. Kai kalbėjau su veterinare skiepydama katę, tai pasakojau, kad šiemet gavo didelį kačių medį-drąskyklę, ir pasakojau, kad pradėjo gulėti ant kelių, tai veterinarė sakė, kad užsidirbau respekto taškų. Galbūt.

Nuo tada, kai Flannellė pateko į mano namus, ji perėjo labai daug katės fazių, tarsi mokindamasi dalykus, kuriuos katės jau turėtų žinoti. Pavyzdžiui, jai užtruko porą metų pamėgti dėžes, ir tada ji turėjo dėžių fazę. Arba, išmoko aukštai šokinėti (ant aukščiausios spintelės) ir... kurį laiką tai nuo manęs slėpė ir šokinėdavo ten tik tuomet, kai nueidavau į tualetą, kol vieną kartą prigavau nusikaltimo vietoje. Neklauskit, ir aš nežinau, kodėl jai buvo poreikis slėpti savo pasiekimą. Na bet, žodžiu, gyvenimas toks tarsi su vaiku (mana vaiks, taip), kai matai kaip jis auga, tampa labiau pasitikintis savimi, išmoksta naujų dalykų, ir tu už jį labai džiaugiesi. Ir dabar retsykiais eidama pro šalį užlipa ant manęs pagulėti, kad ir neilgam. Ir tokia šiluma ir meilė užplūsta širdį.

5. ADHD

Taip, rašau apie aktyvumo ir dėmesio sutrikimą. Pastaruoju metu viešoje erdvėje vis daugiau pasirodydavo straipsnių, kad žmonės eina diagnozuotis, kad čia mados reikalas ir t.t. Aš savo artimoje aplinkoje turėjau vieną žmogų, kuris jau gerokai suaugęs 2023 metais gavo šią diagnozę ir mačiau kaip to žmogaus gyvenimas transformavosi su vaistais, padedančiais su ADHD. Tai vis save pasilygindavau su tuo žmogumi ir sakydavau "ne, nu nėra gi man taip blogai, man tik kai kur sunkiau, bet čia gi normalu". 

Su kai kuriais draugais jau porą metų pajuokaudavom apie mano elgesį, kad gal čia kažkas yra ir vyksta, bet ir psichiatrei apie tai užsiminus būdavo atsakoma, kad ir nuo nerimo tie dalykai gali būti. Ir tikrai gali. Ir ne visi simptomai man tiek daug pasireikšdavo (užmiršti susitikimus, pamesti daiktus, pavyzdžiui), nes kai kuriems iš jų turiu prisitaikiusi sistemas, kurios man veikia. Tačiau būdavo visuomet tokių dalykų, kurie kėlė įtarimą, kad kažkas yra ne taip. Pavyzdžiui, kad jei vakarop turi susitikimą, tai praktiškai visa diena iki to nuėjusi šuniui ant uodegos nes kažkaip ruošiesi susitikimui ir nieko kito kokybiškai neišeina daryti. Kad sunku prisiversti daryti kai kuriuos dalykus (buvau ne vienoje vietoje nutarusi, kad čia tinginystė, neturiu disciplinos ir t.t.), išeinant iš namų paprastai vėluoju, nes paskutinę minutę vis ką nors užmirštu, atsimenu, mėginu išnešt šiukšles, dar kažką padaryti, visko tampa labai labai daug ir aš pasimetu. Kartą namie esu dviem dienoms pametusi salotas, kurias galiausiai radau mikrobangėje. Šito dar niekas neperspjovė.

Nu tai, galvojau, nėra blogai (juoba, kad ir taip turiu psichikos sveikatos sutrikimų diagnozuotų ir geriu vaistus, vieni iš jų - antidepresantai, kuriuos kartais rašo prie ADHD), bet nu gal aš išsitirsiu, tiesiog, kad ramiau miegočiau. Ir paaiškėjo, kad tikrai yra tų simptomų, kad buvo kažkiek ir vaikystėje (ADHD turi būti pasireiškęs vaikystėje, kad būtų diagnozuojamas). Ir nors kai kurie dalykai galėtų būti ir nuo nerimo, net ir tiriantis pastebėjo, kad mano dėmesys klaidžioja, krenta darant dalykus, smegenys greit pavargsta. Na ir po tyrimų išvados perskaitymo su psichiatre pradėjome kalbėtis apie tai, ko aš noriu. O kadangi aš jau ir taip geriu vaistus, lankau terapiją kai reikia, taikau visokiausias anksčiau išmoktas terapines priemones sau, esu užsikasusi TO DO sąrašais ir visokiausiais psichikos gerbūvio worksheets, tai kaip ir tų dalykų man pasiūlyti negalima. Na ir, pagalvojau, norėčiau visgi tuos vaistus pabandyti, pažiūrėti, ar gyvenimas taptų kiek geresnis. 

Pradžioje dar labai dvejojau, turėjau tą imposter sindromą, kad gal aš čia prisigalvoju sau dalykų. Bet Concerta stimulianto išgėrimas atsakė į visus klausimus, mat, ADHD turinčius žmones jis veikia kiek kitaip - labiau ramina, padeda susikaupti, nei kažkaip vakarėliškai stimuliuoja. Tai gavau receptą, išgėriau vaistų sekančią dieną ir, o, šventa karve. Man tai buvo gyvenimo atradimas iš naujo, kad galima tiesiog atsikelti ir daryti dalykus, arba pagalvoti apie tai, kad nori daryti dalyką, ir tiesiog jį daryti, nes, pasirodo, mano smegenys dažnai taip neveikia. Kad galima susikaupti net kai skambučiai neįdomūs, bet svarbūs. Kad galima tiesiog klausytis kito žmogaus žiūrint į jį tiesiai, o ne kokią žvilgančią detalę, ir nuoširdžiai klausantis. 

Iš tiesų buvo be galo daug naujų patirčių. Ir vaistai, galų gale, netapo panacėja. Jie nesutvarko visko, būna prastesnių dienų, kai mažai jaučiu juos veikiant ir t.t. Neįdomūs dalykai su vaistais nepasidaro įdomesni, jei jie ir turi būti nuobodūs. Tačiau yra dalykų, kurie pasikeitė, pavyzdžiui - prisiminiau, kad man patinka mano darbas. Nes per nuolatinį prisivertinėjimą jį dirbti ir didžiulių valios pastangų dėjimą, nebelabai kada turėdavau resursų tiesiog pasimėgauti darbu, rasti jį sau įdomiu. 

Suvokiau, kiek daug pastangų dėdavau padaryti dalykams, kurie, panašu, kitiems veikia kaip yra - tiesiog imi ir darai, ir pasidaro. Pradėjau tas pastangas vertinti, iš vienos pusės, iš kitos pusės, kai baigdavo veikti vaistai, buvo atsiradęs ir toks savęs nepriėmimo jausmas - sustiprėdavo simptomai (bent pirmus kelis kartus), labai jausdavau kai pereidavau iš to ramaus žmogaus (nes išgėrus vaistus būdavo tiesiog KAIP RAMU, man, žmogui su nerimo sutrikimu, ir suvokiau, kad daug mano nerimo ateina iš ADHD), reikėjo priimti, kad aš va tokia esu be vaistų, išsiblaškiusi, impulsyvesnė ir t.t. Bet dabar į tai jau žiūriu labiau kaip į savęs supratimą - geresnį suvokimą kaip veikia mano smegenys, kad kartais, kai jaučiuosi nerami, man tiesiog trūksta kokios nors stimuliacijos ir panašiai. Ir dabar su tomis žiniomis ir vaistais galiu gyventi gerokai geriau šiame ADHD nepritaikytame pasaulyje. 

Tokie ir buvo mano 2023 metai. Aišku, buvo daug visko - pradėjau vėl streaminti, radau kažkokią bendruomenę ten, dalyvavau konferencijose, sutikau naujų žmonių, netgi, sakyčiau, naujų draugų. Permasčiau savo politines pažiūras, ėmiau į problemas žiūrėti labiau sistemiškai, vietoj individo kaltinimo. Buvo daug visko, bet labai pasižymėjo šios penkios prošvaistės. Tikiuosi, praėjusiais metais prošvaisčių buvo ir jums.