Šią savaitę nugriaudėjo A. Zuokienės pasisakymas apie maišytus vaikus. Netruko ilgai, kol pradėjo kurtis gražūs interneto troliai, visai nelėkšti juokeliai ir, žinoma, Zuokų atsiprašymai.
Taip, rėmeliai juodi, nes aš su šituo postu laidoju visas kažkur giliai žemės branduoly dar likusias žmogiškumo normas.
Kaip bebūtų keista, šio komentaro neparašė Zuoko pavaldiniai, už jį ilgu savo post'u apie tai, ką nuveikė gero vaikų labui, atsiprašė Zuokienė. Nors, tiesą sakant, vargu bau išvis tai pavadinti atsiprašymu, nes labiausiai tai ir buvo orientuota ne į nuoširdžią atgailą, bet nuomonės apie save kėlimą pasakojimais apie nuveiktus darbus. Nu va, viskas ok, pasirodo, tu ne prieš vaikus. Kaip maišytos šeimos vaikas, už Zuoką nebalsuoju. Kita vertus, ar taip, ar taip aš už jį nebalsuočiau.
Ten komentaruose skundžiasi, kad visi greiti pamiršti gerus darbus ir nuteisti, žinote, manau, kad nuteisti ir sveika. Politika - sfera, kur viskas, ką pasakysi gali ir bus panaudota prieš tave. Ir reikia tai gaudyti, reikia tai publikuoti ir reikia į tai atsišaudyti. Kodėl? Nes jei nebus grįžtamosios reakcijos, tokie zapadlo bus kasdienybė.
Ten kažkur giliau, komentaruose po Zuokienės atsiprašymu yra netgi keletas rimtų ilgų komentarų, kuriuose apie šį išsišokimą rašo tikrai lojaliais buvę rinkėjai, kuriems tai buvo bene paskutinis lašas. Lietuvoje ir taip sunku su šeimos sąvoka, jos kūrimu, tokiu skyrybų mastu. Turbūt baisiausia, ką galima padaryti, tai tas šeimas, kurios sugebėjo susiburti, išvadinti bene užmigdyti besiprašančiais mišrūnais.
Atsiprašė? Ok, čia dabar jau turėtų nustoti eiti bajeriai? Viskas, žmogus nebekaltas? Tegul srebia dabar visą iš paskos ateinantį atgarsį, taip būna, kai išeini iš politikos ir nueini į "pasikabinėkim prie vaikų grynumo" lygį. Ir taip turi būti. Kad žmonės suprastų, kad yra ne jų reikalas. Ir, dievaži, tokią šeimynišką paslaugą pati padarė Šimašiaus rinkėjams ir dar neapsisprendusiems, kad verta kvestionuoti pačių Zuokų sutarimą.
Baisiau už tai man yra Zuoko pasisakymas, kuriame kaltas - moteriškas impulsyvumas. Facebook erdvėje neberandu tikslaus posto, kuriame gi, lygiai taip yra ir parašyta, tik citatą iš straipsnio, kiek kitokią, bet irgi į temą:
Turiu nuvilti - impulsyvumas nėra vienai lyčiai būdingas bruožas pats savaime. Ir jautrumas ir impulsyvumas yra toli gražu ne tas pats. Neapkenčiu, kai žmonės teisinasi, sakydami "na kam nebūna, kad supykę pasakote ką nors, ko po to gailitės?". Tikrai - daug kam pasitaiko. Su kuo nesutinku, yra tai, kad tie žodžiai išplaukia iš kažkokio kito žmogaus, kad tas supykęs yra paraleli visata, kad jo žodžiai neatspindi jo ramybės būsenos. Supykę, kaip ir bet kada kitada, mes pasakome tiesos arba to, ką tiesa laikome. Net pasiųsti į Peru supykus yra adekvačiau, negu rašyti apie sumaišytus vaikus. Kodėl? Nes tuo išreiški gerokai mažiau savo požiūrio apie kitą individą, tik kad Jums nepakeliui. Nors tu ką, man supykus nepasitaiko iš niekur atėjusi mintis apie sumaišytus vaikus. Jėzau Kristau! Kaip, kaip nė karto apie tai negalvojusiam žmogui, nenusistačiusiam prieš antrąsyk besituokiančius, gali iš niekur šitaip išsprūsti? Pripažinkime, kad negali, ir išankstinė nuomonė iš kažkur yra. Ir tiek.
Tokie žmonės kaip jūs, mere Zuokai, verčia į moteris žiūrėti kaip į nereikalaujančias loginio supratimo, kurios, kad ir ką prisidirbtų, gali atsiprašyti faktu, kad yra moterys. Ir tai yra absoliučiai liūdna. Aš jau nekalbu apie tai, kad moterys yra ŽYMIAI empatiškesnės, jų emocinis intelektas gan dažnai yra aukštesnis už vyrų, tai joms leidžia labiau įsiklausyti, pabūti kitų batuose ir adekvačiau reaguoti į situacijas. Bet ne, užuot atsiminę šitą, atsiminkim, kad Zuokienė - moteris. Ačiū, nereikia.
Tokia mano tirada apie vaikus ir Zuokus (o pastarieji tikrai atrodo didesni vaikai).
***
Šiandien klausiausi A. Užkalnio "Ačiū, kad atėjote" laidos, su jauna manekene, jei ne žymiausia Lietuvos manekene, tai bent jau arti to. Jaunesne už mane, daugiau pasiekusia, matančia daugybę galimybių, sveriančia dalykus racionaliai ir sąmoningai.
Kaip ir dažnai, buvo paliesta tema apie visus Lietuvos "aš ne ekspertas, bet" ekspertus. Kurie mano, kad Karolina Toleikytė turėtų gyventi kitokį gyvenimą, dirbti kitokį darbą, turėti kitokias vertybes ar nesikoncentruoti į grožį (ko iš dalies ji ir nedaro). Ir tada man toptelėjo - juk būtent dėl to, kad tie žmonės kažką galvoja, kažką daro kitaip, jie ir yra ten, kur yra. Jei būtų darę kaip visi, ar kaip visiems atrodo, tai ir būtų čia, šalia mūsų, dabar jie - atskiros dimensijos su savo patirtimi. Iš jos kalbos ir aš galiu kažko išmokti. Žmonės šiaip sau netampa žymūs, netampa geri tame, ką daro. Jie turi kažką daryti, kad tai pasiektų.
Tad užuot pasakojus, kaip jie daro kažką ne taip, suvokime, kad juos vertiname ne pagal tuos standartus. Aš galbūt nenoriu tapti manekene, bet žmonės visapusiški, ir iš to, kas laidoje buvo pasakyta, įsikvėpiau nemažai ryžto ir kantrybės judėti pirmyn. Nes būtų keista sakyti, kad 2000-aisiais laimėjai gaublį ir nuo tada nedirbi, išties.
Tai gal reiktų kartais valandėlei mesti dalį savo ekspertizių ir paklausti savęs: ko galiu iš kitų išmokti? Nebūtina sau į pavyzdžius imti porno žvaigždes arba tokius žinomus žmones kaip Zuokienė. Bet net jei neturiu nieko bendra su manekenėmis, bet va, klausausi, kaip nuostabiai viena jų bendrauja - aš ką, nieko negaliu iš jos išmokti?
***
Dar prie progos pasiskųsiu, kad visuomenė vis dar skendi eidžizme, kuris padengia sentavę nežinios marška, ir kur žmonėms senatvė tai - "skurdas, ligos ir nelaimės". Tiems žmonėms linkiu nuvažiuoti į pačias skurdžiausias šalis, kad pamatytų, kaip skurdas nesirenka. Taip pat, kaip medikai ir slaugės/ai lankydami ligonius, negalinčius atsikelti iš patalo, naudojančius sauskelnes, nerišančius tarpusavyje tariamų žodžių raidžių, mato visokio amžiaus (suraskite man, prašau, po velnių, jauną sveiką žmogų). Metas pripažinti, kad ne vienas mūsų sirgs vėžiu, ne vienas nuo jo ir numirs, atsižvelgiant į tai, kokie yra diagnozės procentai aplink.
Metas pripažinti, kad su tokiu neatsargiu vairavimu, kur kiekvienas yra pats geriausias vairuotojas Lietuvos keliuose, nemaža dalis mūsų sukels ar kitaip sudalyvaus eismo nelaimėse, nemaža dalis čia ir pasiliks, o prie jų žūties vietos autostradoje dar kurį laiką palikinės gėles.
Tai - gerokai verčiau, negu vargšų pamąstymai apie tai, kaip baisu bus senatvėje, kai atsiras raukšlės ar nusilps sveikata. Tebepūpso mitai, kad senatvėje suvaikėjama. Psichologijoje toks reiškinys nelabai egzistuoja, o šnekant apie neadekvatų požiūrį į senatvę, daryta daug tyrimų, kurie statistiškai įrodo, kad tokios prielaidos (aka "dauguma suvaikėja") yra absoliučiai neteisingos, ir žmonės išlaiko sveiką protą.
Man sako, kad tokie žodžiai - tai matymas to, kas akivaizdu. Bet jeigu tie žmonės matytų tai, kas akivaizdu, jie matytų nemažai senolių, kurie daugiau mažiau padoriai gyvena, džiaugiasi anūkais ir dar jiems sugeba kiekvienąsyk aplankius iš savo kuklios pensijos įpiršti kokį dešimt eurų. Taip, pragyvenimas brangus, bet gal nėra taip blogai, o ant vaistų, kai sergu, ir aš daug išleidžiu, žinau, ką tai reiškia, ir tai nėra kažkoks senatvei itin būdingas ir kitaip nepatiriamas reiškinys.
Senatvė - tai ligos, nelaimės ir skurdas? Tuomet apsidairykite aplink, tik prašau, būdami blaivūs. Tie žodžiai - tai gyvenimo dėsningumai, kurie nesirenka. Žmonės miršta ir jauni, ir vidutinio amžiaus. Žmonės ir jauni neuždirba ir ieško pigių variantų ar kokios nors paramos. Ligoti žmonės kartais nemiršta, net jei norėtų.
Žmonės mato kraštutinumus, ir blogi kraštutinumai įsimena gerokai stipriau, nei geri. Taip yra. Nuo to įsiminimo, tačiau, gyvenimas nepasikeičia. Bijosite ar ne senatvės - ji ateis, jei būsite pakankamai drąsūs iki jos išgyventi. Aplink Jus mirs Jūsų pagyvenę kaimynai ir Jūs eisite į jų laidotuves. Jus lankys Jūsų anūkai. Jūs su širdininkų klubu galbūt nuvažiuosite dienai į Palangą.
Taip pat kartais bus daugiau laiko, galėsite prie kavos/arbatos puodelio šnekučiuotis su drauge apie viską, nuo pat savo jaunystės. Tai irgi bus, jeigu raidos uždavinius, kurie Jus užklups ateinant senatvės stadijoms, išsispręsite savo naudai, savo geros savijautos vardan. Taip, net jei kažkam būtų keista, sendamas žmogus vis dar bręsta ir sprendžia rimtus psichologinius uždavinius.
Gali būti ir taip, kad atsibusite vieną rytą ir suvoksite, kad negyvenote, švęsdami savo septyniasdešimt pirmąjį gimtadienį. Bijau, kad tai - baisiau už visas raukšles, širdies aritmijas ir net anūkų neturėjimą kartu sudėjus. To derėtų bijoti. Tokius žmones senatvėje dažnai ištinka visoks koks nepasitenkinimas, kartais net agresija, nors patys jie retai pripažįsta, iš kur visa tai kyla.
Kokia bus Jūsų senatvė? Nepaisant savo kaip visad silpnos sveikatos ir mažo ryžto sportuoti, kartais - valios trūkumo dirbti, tikiuosi, kad atsigausiu, prasimušiu ir senatvėje, net jei su akiniais, skaitysiu knygą supamajame krėsle. Taip, klišė. Taip, galbūt ne verandoje, o penktame aukšte, bet vis tiek saulei leidžiantis, ir bus taip ramu ir gražu, kartais gal liūdna ar vieniša, visumoje, esame suformuoti savo pasirinkimų, gyvenimų ir patirties. Ir aš nekantrauju sužinoti, kokia bus manoji. Ką aš papasakosiu kitiems, ką nusinešiu su savimi.
Žmonės mato kraštutinumus, ir blogi kraštutinumai įsimena gerokai stipriau, nei geri. Taip yra. Nuo to įsiminimo, tačiau, gyvenimas nepasikeičia. Bijosite ar ne senatvės - ji ateis, jei būsite pakankamai drąsūs iki jos išgyventi. Aplink Jus mirs Jūsų pagyvenę kaimynai ir Jūs eisite į jų laidotuves. Jus lankys Jūsų anūkai. Jūs su širdininkų klubu galbūt nuvažiuosite dienai į Palangą.
Taip pat kartais bus daugiau laiko, galėsite prie kavos/arbatos puodelio šnekučiuotis su drauge apie viską, nuo pat savo jaunystės. Tai irgi bus, jeigu raidos uždavinius, kurie Jus užklups ateinant senatvės stadijoms, išsispręsite savo naudai, savo geros savijautos vardan. Taip, net jei kažkam būtų keista, sendamas žmogus vis dar bręsta ir sprendžia rimtus psichologinius uždavinius.
Gali būti ir taip, kad atsibusite vieną rytą ir suvoksite, kad negyvenote, švęsdami savo septyniasdešimt pirmąjį gimtadienį. Bijau, kad tai - baisiau už visas raukšles, širdies aritmijas ir net anūkų neturėjimą kartu sudėjus. To derėtų bijoti. Tokius žmones senatvėje dažnai ištinka visoks koks nepasitenkinimas, kartais net agresija, nors patys jie retai pripažįsta, iš kur visa tai kyla.
Kokia bus Jūsų senatvė? Nepaisant savo kaip visad silpnos sveikatos ir mažo ryžto sportuoti, kartais - valios trūkumo dirbti, tikiuosi, kad atsigausiu, prasimušiu ir senatvėje, net jei su akiniais, skaitysiu knygą supamajame krėsle. Taip, klišė. Taip, galbūt ne verandoje, o penktame aukšte, bet vis tiek saulei leidžiantis, ir bus taip ramu ir gražu, kartais gal liūdna ar vieniša, visumoje, esame suformuoti savo pasirinkimų, gyvenimų ir patirties. Ir aš nekantrauju sužinoti, kokia bus manoji. Ką aš papasakosiu kitiems, ką nusinešiu su savimi.
Komentarai
Rašyti komentarą