Furgonėlis Dangaus

    Žmogus - socialus gyvūnas. Sako, jam norisi bendrauti, priklausyti. Nežinau, kiek labai su tuo sutinku. Manau, nutikus tokiam dalykui, kad žmogui ant pečių buvo duota galva, o joje buvo visai nieko smegenys, žmogus nusprendė būti socialiu gyvūnu, nes taip - paprasčiau.

    Pirmiausiai turiu save pagirti - ko gero, jau antrą ketvirtadienį iš eilės nutariu, kad parašyti įrašą per savo trumpą valandėlę prieš važiuojant į darbą yra naudingiau, negu pavalgyti pietus. Valio sau. O dabar prie reikalo.     Mokausi profesinio rengimo centre. Profesinio rengimo centras kažkaip skamba solidžiau, negu profesinė, todėl kadais pagaliau buvo pervadintas šiuo pompastišku vardu. Šį rugsėjį ten pradėjau antrą fotografijos kursą. Kas būna, žmonės apie tai manęs paklausia: - Tai kur studijuoji? -Jo, žinai, profesinėj, ten, Baltupiuos... -Ir kaip? -Nuuu, savi pliusai, savi minusai...     Ir kai aš sakau savi pliusai ir savi minusai , aš visai negalvoju, kad šie du faktoriai kažkur kosmologijos kloduose susilieja ir tampa šiaip sau  arba neblogai.  Aš tiesiog manau, kad yra pliusų, ir yra minusų.      Išskyrus matematiką ir fiziką, nėra tos mistinės vietos, kurioje du minusai staiga tampa pliusu, arba kur pliusas traukia minusą ir atvirkščiai. Žmonėse

    Keistas tas jausmas: žinoti, jog tave laiko kvailiu. Dar keistesnis – ir pačiam kvailu jaustis. Bet užvis keisčiausia man yra aplinka, kurioje visos tos kvailumo ir manymo išraiškos sąveikauja. Retsykiais taip jau nutinka, kad tenka bendrauti su žmonėmis, kuriems jaučiuosi neprilygstanti intelektu, logika, žinių bagažu. Ir todėl visiškai natūraliai, nors man ir ne itin dažnai, kyla liguista baimė apsijuokti – pasirodyti kvailu. Bet juk, galų gale, visi retsykiais kažkurioje srityje būname kvaili, o užvis kvailiausiais tada tampa tie, kurie mano, jog kvaili nebūna. Atrodyti vs būti     Galų gale, kažkam vis tieka pasirodysi kvailas: piktam diedui po sunkios darbo dienos, ieškančiam, kur čia padėti savo pyktį, prekybos centro pardavėjai (ypatingai „Prismos“, nes te patiem reikia viską pasisverti), praeiviui ar autobuso pakeleiviui, kuriam geranoriškai pabaksnoji į petį, norėdamas pasakyti, kad jo kuprinės skyrius atitrauktas, o jis, greitai atsisukęs, priima tai kaip „atsipraš

    Šįryt atsidariusi savo facebook paskyrą lengvai nustėrau. Kažkas pasidalino Roko Žilinsko pasakojimu apie veik netyčinę savižudybę . Ir suvokiau: ko gero, praėjo metai. Praėjusiais metais susipažinau su kampanija „Sumažink tylą“, organizuojama Jaunimo Linijos, per, regis, Ilzės Butkutės pasidalijimą savo istorija. Taip ir yra: rugsėjo penktąją dieną minima pasaulinė savižudybių prevencijos diena, ir vėl iš naujo įsibėgėja socialinė akcija TYLA ŽUDO, ragindama aukoti ir dalintis. Tąsyk pamaniau, kad iš tiesų, panašių išgyvenimų turi nemaža dalis žmonių. Bet žmonės apie tai nekalba. Iš tiesų, savo kailiu patiriu, kodėl tai vyksta.      Šiemet, per pasaulinę sveikatos dieną teko lankytis renginyje, skirtam psichinei žmogaus sveikatai. Be paskaitos situacijos aptarimo Lietuvoje ir pasaulyje, ką, kur, kaip ir kodėl čia galima nuveikti, turėjome mažytį workshopą / dirbtuves su kitais klausytojais. Ten, ko gero, ir paminėjau „Sumažink tylą“ kampaniją, kaip man įsiminusią ir prasmingą

    Turbūt nesuklysiu pasakiusi, jog jaunystės kultas - daugeliui pažįstama sąvoka. Keliais sakiniais, kreipiančiais ta pačia kryptimi, šį reiškinį galėtume apibūdinti. Ir nesunkiai. Tai nesunkiai gali padaryti kiekvienas jaunas žmogus apskritai, net pirmą sykį išgirdęs tuos du žodžius - jaunystės kultas .      Tai troškimas amžinai arba kiek įmanoma išlikti ir / ar atrodyti jaunam, gyvybingam, energingam, gražiam . Tai noras demonstruoti nenykstantį grožį  ir kūno jėgą, nuolat gyvybingą protą, produktyvumą. O kur dar visos jaunatviškos šėlionės? Gyvenk, kol jaunas     Mano manymu, pati desperatiškiausia jaunystės kulto stadija - tai nenoras gyventi daugiau keturiasdešimties ir ilgiau. Nemažai jaunimo daliai senatvė visai nepatraukli - raukšlės, kūno fizinės jėgos mažėjimas, atsisveikinimas su vakarietiškos kultūros suformuotu grožiu. Senatvė žmogų apiplešia, ji atima iš jo tai, su kuo žmogus nesiskirdamas nugyvena pusę savo amžiaus.      Senatvė apiplešia žmogų, o senatvę

    Kaunas - pats gražiausias pasaulio kraštas. Nereikia su tuo ginčytis. Tokį jį pirmąsyk pamačiau, tokį atsimindama ir numirsiu. Tai tik mano nuomonė. Visi kiti gali apsieiti su forsais, duobėmis, kurios man, šitieka daug vairuojančiai, akivaizdžiai, irgi nėra įdomios.      Prisipažinsiu - Kaunas man yra sentimentų kupinas miestas. Kaunas man yra pabėgimas nuo visa ko ir nuo savo gyvenimo. Jei į Šiaulius važiuoju kaip į gimtąjį miestą, ieškau, kas pasikeitę, matau pažįstamus, Vilniuje gyvenu, fotografuoju, lankau renginius, tai Kaune pabėgu pas kelis nuostabius draugus ir šįsyk į tąjį Kauną važiavau nuo pat sausio - tai buvo pirmoji suplanuota data. Kažkas užkrisdavo, kažkas negalėdavo, dingdavo nakvynės, sveikata - žodžiu, viskas iš eilės. Ir atėjo diena, kai supratau, kad va, jau metas, parašiau žmonėms - ir staiga visi tuo metu laisvi. Žodžiu, tokia yra gyvenimo magija.     Galėčiau teigti, kad stotyje mane pasitiko Augustė - nuostabi mergaitė, su kuria kadais susipažinom, kai